Kada alkoholis tampa pavojingu emociniu ramsčiu, kodėl šis įprotis taip plačiai paplitęs ir kaip pradėti jį keisti, pasakoja psichologas Edvardas Šidlauskas.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Nustatyta, kas gresia nuolat geriantiems alkoholį: štai koks pavojus laukia

Priklausomybes įveikusi dainininkė – neatpažįstama: parodė, kaip atrodo dabar

„Mėlynasis pirmadienis“ – paaiškėjo, kad Lietuvos žmonės jaučiasi prasčiau

+3

Kodėl alkoholis taip „padeda“ atsipalaiduoti?

Pasak psichologo, alkoholio populiarumas kaip atsipalaidavimo priemonės nėra atsitiktinis. Jis tiesiogiai veikia mūsų nervų sistemą ir trumpam suteikia palengvėjimo pojūtį.

„Alkoholis veikia centrinę nervų sistemą kaip slopinanti medžiaga – depresantas. Jis trumpam tarsi „išjungia“ prefrontalinę žievę – tą smegenų dalį, kuri atsakinga už nuolatinį planavimą, kontrolę ir nerimą dėl ateities“, – aiškina jis.

Būtent dėl to alkoholis veikia kaip greitas mygtukas „stop“, leidžiantis trumpam pabėgti nuo minčių, atsakomybių ir įtampos. Tačiau smegenys greitai išmoksta šį lengvą atlygį kartoti.

„Gavus tokį paprastą apdovanojimą, norisi jo vėl ir vėl – taip pamažu formuojasi priklausomybė“, – sako psichologas.

Anot jo, labai svarbi ir kultūrinė aplinka. E. Šidlausko teigimu, visuomenė vis dar romantizuoja alkoholį: 

„Mes nuolat matome medijos transliuojamus klaidingus įvaizdžius – sėkmingas verslininkas su viskio stiklu ar prabangūs vakarėliai, kur alkoholis pateikiamas kaip „šaunumo“ atributas. Šių mitų demontavimas yra pirmas žingsnis nustoti save žaloti.“

Kada ritualas tampa problema?

Riba, pasak specialisto, peržengiama ne tada, kai išgeriama „per daug“, o tada, kai alkoholis tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su gyvenimu:

„Problema prasideda tada, kai vietoje realių sprendimų pasirenkamas pabėgimas į užsimiršimą. Svarbiausias kriterijus – ar žmogus dar gali rinktis, ar jis jau privalo paklusti įpročiui.“

Įspėjamieji ženklai, pasak specialisto, dažnai atsiranda palaipsniui: didėjanti tolerancija alkoholiui, mintys apie gėrimą dar nebaigus darbo dienos, kitos veiklos – sportas, skaitymas, bendravimas – atsiduria antrame plane.

„Jei negalėdami išgerti tos taurės pajuntate susierzinimą ar pyktį – tai jau rimtas signalas“, – pabrėžia psichologas.

Neretai žmonės save ramina tuo, kad išgeria „tik taurę“. Tačiau, anot E. Šidlausko, problema slypi ne kiekyje: 

„Kiekis nėra toks svarbus kaip funkcija. Jei alkoholis tampa ramentu, be kurio nebeįmanoma funkcionuoti kasdienybėje, tai jau problema – nesvarbu, ar tai taurė, ar butelis.“

Ką alkoholis išduoda apie mūsų emocijas?

Įprotis „užgerti“ stresą dažnai signalizuoja apie gilesnius emocinius sunkumus. „Tai ženklas, kad žmogaus emocinis indas yra perpildytas, o jis neturi įgūdžių jį ištuštinti sveikesniais būdais“, – teigia psichologas.

Pasak jo, po tokiu elgesiu neretai slypi užspaustas pyktis, lėtinis nuovargis ar bejėgiškumo jausmas.

„Alkoholis veikia kaip emocinis pleistras ant pūliuojančios žaizdos – jis paslepia skausmą, bet jo negydo“, – apibendrina specialistas.

Paklaustas, kas labiau lemia šį įprotį – darbas ar žmogaus savybės – psichologas atsako atvirai: vienodai svarbūs abu aspektai. Vis dėlto jis pabrėžia ir dažnai nutylimą aspektą – finansinį saugumą: 

„Didelę dalį psichologinių problemų išspręstų tiesiog materialinė gerovė. Kartais žmogui labiau reikia ne terapijos, o galimybės palikti nemėgstamą darbą.“

Jo teigimu, vien simptomų švelninimas be realių gyvenimo pokyčių prilygsta „gaisrų gesinimui, paliekant degtukus vaikų rankose“.

Kodėl vieni renkasi sportą, o kiti – alkoholį?

Paklaustas, kodėl kai kurie sugeba nesunkiai atsipalaiduoti po streso kupinos, sunkios dienos eidami į sporto salę, bėgiodami ar užsiimdami kitais hobiais, o kiti atsipalaiduoja tik išgėrę, E. Šidlauskas neslepia: skirtingus pasirinkimus dažnai lemia būtent išmoktas elgesys.

„Jei vaikystėje matėte taip besielgiančius tėvus, smegenys tai užfiksavo kaip normą“, – sako psichologas.

Be to, sportas bei kitos aktyvios, sveikos pramogos reikalauja pastangų, o alkoholis suteikia „laimės hormonų“ be jokio vargo: „Tai ne valios silpnumas, o skirtingos patirtys. Ir gera žinia ta, kad jas galima perrašyti.“

Nuo ko pradėti pokyčius?

Pirmas žingsnis – nustoti save kaltinti. „Saviplaka neveikia“, – pabrėžia specialistas. Jis siūlo tapti „vidiniu detektyvu“ ir stebėti, kas iš tiesų slypi už noro išgerti. Supratus, kas provokuoja šį elgesį, keisti jį tampa įmanoma – savarankiškai arba su terapeuto pagalba.

Anot psichologo, staigūs draudimai dažnai pasmerkti nesėkmei. Alkoholį reikia ne staigiai atmesti, o pakeisti. Tai gali būti kūniški pojūčiai – masažas, pirtis, aktyvi veikla gamtoje. Tačiau svarbiausias veiksnys – ryšys su kitais žmonėmis.

„Priklausomybė yra vienatvės liga. Artimųjų meilė ir bendrystė dažnai gali atstoti cheminius ramentus“, – sako jis.

Tiesa, kaip įvardina E. Šidlauskas, jei pažadai sau „šiandien negersiu“ sulaužomi tą patį vakarą, jei nukenčia santykiai, miegas, o rytus lydi kaltės jausmas – tai aiškus signalas, kad vien pamažu keisti įpročių neužteks – patartina kreiptis profesionalios pagalbos.

„Kreiptis pagalbos nėra pralaimėjimas. Tai brandus sprendimas išmokti gyventi pilnavertiškai“, – apibendrina psichologas.