Irena ZUBRICKIENĖ
Vincukas Anilauskas prieš keliolika dienų įspūdingai atšventė savo ketvirtąjį gimtadienį! Jo sesutė Kristina šį pavasarį bus "visa pana" - trejų! Vaikai auga sveiki ir laimingi didelės šeimos namuose, kur jiems nieko netrūksta. O prieš dvejus metus vargu ar kas bent galėjo pasvajoti, jog į šiuos mažylius bus žvelgiama be gailesčio ir širdies sopulio. Vargšai našlaičiai, kurių tėvas Petras Anilauskas (43 m.) nuteistas 15 metų kalėti už savo žmonos, Vincuko ir Kristinos motinos, tyčinį nužudymą, "valdiški" vaikai - taip tada, prieš dvejus metus, rodės, buvo nulemtas broliuko ir sesutės likimas.
Probleminė šeima
Pastaruoju metu Šapkinų kaime (Vilkaviškio r.) gyvenę sutuoktiniai Roma ir Petras Anilauskai buvo laikomi socialiai remtina šeima, neturinčia nei nuolatinio darbo, nei savo pastogės. Glaudėsi ir pas Petro seserį, ir pas svetimus žmones. Vietos gyventojai žinojo, kad išgerti mėgusi Roma tolimame Žemaitijos mieste yra palikusi penkis savo dabar jau 15-24 metų vaikus, kurių atžvilgiu jai buvo atimtos motinystės teisės. Suvalkijoje moteris buvo pradėjusi kitą savo gyvenimo etapą. Dabar jau keturiolikmetis Romos sūnus Petrukas bene prieš devynerius metus buvo įkurdintas globos namuose ir į turėtą šeimą niekada daugiau negrįžo. Roma ir Petras patys auginosi dešimčia metų už Petruką jaunesnį sūnų Vincą ir 2000-ųjų gegužę gimusią šeimos pagrandukę Kristiną. Pašalpos, gaunamos už šiuos vaikus, buvo pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis. Kalbama, kad Roma, net ir privalėdama rūpintis savo mažyliais, į degtinę nespjovė, tad esą tik Petro dėka šie du vaikeliai vis dar neatitekdavo "valdžiai". Tačiau Petras, be taip pat nemenko pomėgio alkoholiui, turėjo dar ir kitokių problemų - įtarinėdavo žmoną neištikimybe, dėl to su ja pykdavosi, buvo ligotas, gydydavosi ligoninėse. Anot kaimynų, "dėl žmonos kiaulysčių Petras turėjo pairusius nervus".
Mirtinas pavydo protrūkis
Išgirdęs kalbas apie neištikimą žmoną Petras neslėpė dėl to išgyvenąs. Artimiesiems buvo ne kartą sakęs, kad pamatęs "Romos žaidimus" savo akimis, nepagailėsiąs nei jos, nei konkurento, o ir pats galą pasidarysiąs. Tokia situacija susidarė pirmąją 2000-ųjų gruodžio dieną. Po eilinių išgertuvių su kaimynais ir giminaičiais Petras vėlų vakarą itin žiauriai sumušė girtą savo moterį prie Širvintos upės, o namiškiams pasakė, neva Romą, prieš tai nežinia kur pradingusią, vėliau aptiko sumuštą ir įkritusią į ledinį žiemos vandenį. Sunkius sužalojimus patyrusi ir labai sušalusi moteris mirė. Jai tuomet buvo 40 metų. Į įvykio vietą atvykę policininkai įtarė, kad žmoną myriop, ištiktas beprotiško pavydo priepuolio, pasiuntė Petras. Spėjimai netrukus pasitvirtino.
"Valdiški" vaikai
Kai liko be tėvų, Kristinai buvo vos septyni mėnesiai. Vaikais besirūpinantys specialistai mergytę įkurdino Vilkaviškio rajono Kybartų specialiosios internatinės mokyklos globos grupėje. Tuomet beveik dvejų metų Vincukas, pastebėjus kai kuriuos nusilpimo požymius, buvo paguldytas į Vilkaviškio ligoninę. Netrukus ir jis, kiek sustiprėjęs, buvo atvežtas pas sesutę. Praėjo keli mėnesiai, bet šių vaikučių niekas neaplankė. Įsitikinus, kad tai padaryti neleidžia vargana materialinė giminaičių padėtis, mažyliams pradėta ieškoti šeimos, pasiryžusios tapti jų globėjais.
- Mes jau seniai su vyru vis pakalbėdavome, kad, išleidę iš namų tris užaugintas savo dukteris, nenorime likti vieni ir žiūrėti vienas į kitą - galime dar kam nors dovanoti namų šilumą ir tėvų dėmesį, todėl apie šią savo svajonę buvome oficialiai pranešę Vaikų teisių apsaugos tarnybai, - smagiai prisimena Bardauskų kaime (Vilkaviškio r.) gyvenanti Teresė Ulevičienė (46 m.). - Manėm, parodytume gyvenimo kelią kokiai mokyklą bepradedančiai lankyti nelaimingai mergaitei. Bet išėjo taip, kad mums pagal eilę pasiūlė susipažinti su Vincuku ir Kristina. Tas susitikimas lėmė, kad šiandien, štai jau antri metai, mes esame jų globėjai.
"Valdiški" vaikai iš pradžių buvo baugštūs ir labai nedrąsūs. Globėjams įstrigo mažylių perdėtas paklusnumas, tarsi jie gyventų įsprausti į kokius rėmus. Valgyti susėsdavo visuomet tuo pačiu metu ir laukdavo, kol kas ant stalo bus padėta. Kitu laiku - nieko nė į burną. Teresę tai trikdė, bet moteris suvokė - tai globos namų režimas. Įsidrąsinę mažyliai parodė savo "nagus" - labai mėgdavo karstytis... užuolaidomis, todėl ir jas, ir karnizus ne kartą buvo nulupę. Pamatę lango stiklu ropojančią musę puldavo ją vaikyti ir gaudyti taip entuziastingai, kad būdavo neramu - iškulsią langą, susižeisią, iškrisią laukan (šeima gyvena antrajame aukšte). Anot Teresės, prireikė kelių mėnesių, ko jie tapo "naminiais". Beje, iš globos įstaigos parsinešė ir gerų bruožų - pavyzdžiui, skubiai pakeldavo bet kokią šiukšlelę, kurią pastebėdavo. Dabar, kai jau yra "naminiai", ne tik jų nepastebi ir nerenka, bet ir patys gausiai primėto, prišiukšlina.
Bus taip, kaip bus
Ar globėjų negąsdina ateityje galinčios "išlįsti" globotinių ydos, tėvų genai ir panašiai?
- Kuris iš tėvų šiandien gali pasakyti, koks bus jų vaikas po, sakykime, dešimties metų? - klausimu į klausimą atsakė Romas Ulevičius (46 m.). - Jeigu liguistai galvotume apie ateitį, bandydami ją nuspėti ir baimindamiesi dėl galimų bėdų, iš problemų turbūt neišeitume ir apskritai vargu ar ką naujo pradėtume. Yra taip, kaip yra - bus taip, kaip bus.
Anot Teresės, jų pagrindinis tikslas - be tėvų likusiems vaikams padėti, "pastatyti ant kojų", suteikti namus. Žinoma, globėjai norėtų, kad ateityje nereiktų skaudžiai išgyventi dėl globotinių elgesio ir sielotis padarius klaidą, tačiau, Teresės žodžiais, jeigu paaugę vaikai nesijaus dėkingi globėjams, liksianti tik nebyli nuoskauda. Moteris įsitikinusi, kad 50 procentų vaikų elgesio lemia prigimtis, o kitus 50 - auklėjimas. Savo užaugintomis dukromis Ulevičiai labai patenkinti - gal nenuvilsią ir globotiniai. Teresė pašmaikštavo esanti visiškai rami dėl savęs - savo globotiniams, kuriuos tikino mylinti kaip savo pagimdytus vaikus, visuomet būsianti vienintelė mama, nes tikrosios motinos telikęs kapas ir kelios nuotraukos. O štai Romui esą būsią sunkiau - ateityje jam gali tekti ir "pakonkuruoti"...
"Zona" - ne vieta pažintims
- Nors vaikai nuo pat pradžių mus vadina mamyte ir tėte, paaugusiems papasakosime, kaip jie atsidūrė mūsų šeimoje, - sakė Teresė. - Surinkom visas laikraščių iškarpas apie jų šeimos tragediją ir saugojam - kada nors parodysime. Žmogui yra privalu žinoti savo šaknis, todėl niekada neatimsime iš globotinių jų giminių, nedrausime ieškotis savo brolių ir seserų, neslapstysime jų nuo tikrojo tėvo, kai jis pareis iš kolonijos. Su teta Gene bendraujame - vaikai jau kelis kartus su ja matėsi, susipažino su pusbroliais. Mes buvome pas juos nuvykę, gali ir teta atvažiuoti - kelias pas mus jai pramintas.
Teta Genė brolio vaikų globėjams užsiminė, kad neseniai Petras Anilauskas parašė jai laišką iš kolonijos - domėjosi savo atžalomis ir prašė atsiųsti jų nuotraukas. Ulevičiai padės tai įgyvendinti. Tačiau vežti vaikus į pasimatymą su tėvu, jeigu šis to paprašytų, globėjai nelinkę. Anot jų, įkalinimo įstaiga - ne ta vieta, kur vaikai turėtų susipažinti su savo gimdytojais. Kita vertus, sunku net įsivaizduoti, kaip mažyliai, kuriems tikrojo tėvo veidas iš atminties išsitrynęs, elgtųsi per tokį pasimatymą. Romo teigimu, kai Petras grįš į laisvę, jo vaikai bus jau gerokai paaugę - susitikę su tėvu patys galės nuspręsti, kaip, kur ir su kuo jiems toliau gyventi. Teresė tikino žmoguje slypint stiprų kraujo šauksmą - pati tai patyrusi: anksti pajutusi išsiskyrusių tėvų apleisto vaiko dalią ir užaugusi internatuose (galbūt todėl moteris visą laiką planavo suteikti namus nelaimingiems vaikams?) ji kruvinomis ašaromis apraudojo mirusį tikrąjį savo tėvą, nors mažai tebuvo su juo bendravusi.
Ir meilė, ir atsakomybė - didesnė
Ant didelio Ulevičių namo durų pakabinta arklio pasaga net ir pašalaičiai išduoda, kad už šių durų gyvena žmonės, vertinantys bei gaudantys laimingas gyvenimo akimirkas. Geras žodis, šiltas žvilgsnis, juokas, laimingų vaikų sukeltas klegesys, rūpestis vienas kitu ir džiaugsmas kiekviena maža sėkme - tai yra šių namų vertybės. Sėkmingai ūkininkaujantiems tėvams padeda drauge tebegyvenanti dvidešimtmetė duktė Daiva. Ji kartu yra ir "magnetas", prie kurio nuolat "lipinasi" vietoje nenustygstantys mažieji šeimos globotiniai. Šeimos galva prasitarė šiems vaikams skiriąs kur kas daugiau dėmesio nei galėjęs skirti augančioms savo dukterims - juk tada spausdavo nesibaigiantys "valdiški" darbai, noras prasigyventi. Antra vertus, ir atsakomybė už svetimus vaikus didesnė. Anot Teresės, giminaičiai ne kartą jos klausę, ar suaugusios dukterys nepavydi tėvų dėmesio ir meilės naujiesiems įnamiams, kurie, beje, net veido bruožais panašūs (!) į Ulevičius.
- Sakoma, kad senelių meilė anūkams visada didesnė nei vaikams, - priminė Teresė. - Taip yra ir su mūsų Vincuku bei Kristina - mylime juos kaip savo anūkus, kurių turime jau tris. Tik štai dar ką pastebėjau - Vincukas mano vyrui suteikė naujų, iki tol nepatirtų jausmų, nes auginome tik mergaites, o reikia tik pastebėti, kokia stipri ta vyriška tėvo ir sūnaus draugystė, kai Vincukas nė per žingsnį nuo Romo nesitraukia. Matau, koks vyras laimingas... Jeigu dabar tektų išsiskirti su šiais vaikais, mums būtų tragedija.
Ūkį ir technikos turintys Ulevičiai sakė kaime išgirdę visokių kalbų, kai tik tapo globėjais - neva vaikus pasiėmė ir dėl globotiniams skiriamų pinigų, ir dėl to, kad paaugę darbus ūkyje nudirbtų. Anot Teresės, prie darbo vaikus tikrai pratins, kaip pratino ir savąsias dukras, tačiau visos piktos apkalbos jiems - kaip vanduo nuo žąsies, svarbiausia - kaip yra iš tikrųjų. Net Ulevičių kiemas, kuriame įrengta ne viena pramoga vaikams, išduoda, kad mažyliais čia labai rūpinamasi. Ir tuomet sukirba šventvagiška mintis: ar šiandien Anilauskučiai būtų tokie laimingi, jeigu nebūtų buvę tos kruvinos 2000-ųjų gruodžio nakties?..
Romualdo VILČINSKO nuotraukos:
- Kristinai tebuvo septyni mėnesiai, kai ji liko be tikrosios savo šeimos
- Tik Vincukas globėjui leido pajusti, ką tėvui reiškia sūnus
- Ulevičiai savo globotinius apgaubė ir tėvų, ir senelių meile kartu
