„Patekti kažkur į artileriją ar padalinius, kurie veikia palyginti toli nuo fronto linijos, – ne man. Aš labai norėjau artimų kovų“, – cituojamas „Bumeris“ „Pravda Heraščenka“.
Penki mėnesiai apsuptyje
Po Naujųjų metų (2026 m.) grupė gavo užduotį įžengti į gyvenvietę Zaporižios kryptyje ir ten „užsifiksuoti“. Dvi grupės po tris karius judėjo skirtingais maršrutais, tačiau pirmoji žuvo dar judėdama link tikslo. Viktoras su savo kariais vietą pasiekė be nuostolių. Buvo planuota, kad grupė pozicijoje praleis kelias dienas, tačiau situacija mūšio lauke pasikeitė ir jie ten liko penkiems mėnesiams.
Sunkiausia pozicijoje buvo maisto trūkumas, negalėjimas nusiprausti ir miegas po 2–3 valandas per parą. Kariams buvo organizuojamas siuntinių pristatymas, tačiau priešas trukdė logistikai, todėl kildavo pertrūkių.
Artimų kontaktų su Rusijos kariškiais buvo daug – Ukrainos gynėjai prisileisdavo okupantus kuo arčiau, kad juos visiškai sunaikintų. Vidutiniškai kovos vykdavo 5–7 metrų atstumu.
„Jei mane užmuš, mano gyvybės kaina priešui turi būti maksimaliai didelė. Aš turiu sunaikinti kuo daugiau priešų“, – prisimena „Bumeris“.
Šaulio kovų metu jis ant automato buožės darė įpjovas, kurių kiekviena reiškė vieną sunaikintą priešą. Kai žymių skaičius viršijo šimtą, Viktoras nustojo skaičiuoti. Per vieną iš susirėmimų buvo nukautas okupantų karininkas, todėl priešas su juo turėjo asmeninių sąskaitų. Per perimtą raciją karys girdėjo savo duomenis ir įsakymą sunaikinti jį bet kokia kaina. Kai priešas iš dronų mėtė vandens butelius su rašteliais „Pasiduokite! Jūs apsupti“, niekas neketino išeiti su balta vėliava.
Sužeidimai ir šešių dienų pasitraukimas
Vykdant užduotis „Bumeriui“ teko peiliu amputuoti sužeistą ir gangrenos apimtą bendražygio ranką.
„Jis neturėjo galimybės nusiimti turniketo. Ranka jau buvo tokios būklės, kad teko ją nupjauti per alkūnės sąnarį“, – sakė „Bumeris“.
Pats Viktoras taip pat patyrė sužeidimų ir kontuzijų. Viename iš taškų grupę bandė šturmuoti ir įmetė granatą. Šturmas buvo atremtas, tačiau Viktoras patyrė skeveldrinių sužeidimų, o skeveldras pats išsikrapštė specialiu įrankiu (angl. multitool). Nuskausminamųjų neprireikė, nes po mūšio užsivedęs adrenalinas beveik visiškai nuslopino skausmą. Tik pasitraukus iš pozicijų gydytojai jo šlaunyje rado kulką. Iki tol karys manė, kad tai paprasčiausia šunvotė. Uždegimas būnant pozicijoje neprasidėjo dėka antibiotikų, kuriuos jiems numesdavo dronai.
Iš pozicijų kariai birželio mėnesį traukėsi šešias dienas. Per šį laiką zigzagais, miško juostomis ir laukais grupė nuėjo apie 60 kilometrų. Jie apsimetė Rusijos diversine-žvalgybine grupe, vilkėjo trofėjinę uniformą ir judėjo priešo takais, darydami viską, kad išvengtų kontakto.
Dabar Viktoras atlieka reabilitaciją ir prisipažįsta, kad iki šiol prabunda su jausmu, jog vis dar yra pozicijoje. Nepaisant to, jo nusiteikimas dabar yra dar tvirtesnis nei 2022 metais. Trofėjiniuose telefonuose jis matė, kad daugelio priešininkų motyvacija yra žema.
„Aš matau, kokie yra rusų nuostoliai ir kokia jų kovinė dvasia – gana silpna, bent jau kai kuriuose padaliniuose“, – teigia jis.
Po atsistatymo „Bumeris“ planuoja grįžti į rikiuotę arba perduoti savo unikalią patirtį jauniems kariams.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
