Atominis karas tarp didžiųjų valstybių
„JAV ir Rusija vis dar turi tūkstančius branduolinio ginklo galvučių, trys iš likusių didžiųjų branduolinių valstybių – šimtus. Įtampa dėl regioninių konfliktų, tokių kaip kraujo praliejimas Ukrainoje, visada padidina didelio karo tikimybę. Karo strategai šį scenarijų vadina „eskalacija“: viena pusė, tikriausiai, pati to nesuvokdama, provokuoja kitą stipresniam atsakui, o tai priveda prie kito atsakomojo veiksmo, ir taip toliau, o galų gale – pačiu blogiausiu atveju – totaliam apsikeitimui branduoliniais smūgiais, situacija, kurios metu žūtų milijonai“, – pažymi A. Wellersteinas.
Branduolinis karas tarp mažųjų branduolinių valstybių
Priminęs apie Pakistano pasirengimą panaudoti branduolinį smūgį, jeigu prieš juos būtų panaudota masinė nebranduolinė ataka, autorius nurodo, kad daugelio ekspertų teigimu tai – pats įtikinamiausias atominio ginklo panaudojimas tarp dviejų ne didžiųjų pasaulio valstybių.
Branduolinė galios valstybė prieš nebranduolinę valstybę
„Kalbant apie didžiąsias branduolines valstybes, vargu ar jos, turinčios savo arsenaluose milžinišką kiekį kitokios ginkluotės, ir šiandien galvotų apie galimybę pasinaudoti atominiu ginklu. Tačiau su labiau pažeidžiamomis valstybėmis gali būti kitaip. Galima baimintis, pavyzdžiui, karo tarp Izraelio ir jos kaimynių, arba Šiaurės ir Pietų Korėjų. Didžiausia problema čia yra ta, kad nebranduolinė valstybė gali nejausti tos ribos, kurią šalis, turinti bombą, nusibrėžė. Tokios „asimetrijos“ didina nesusipratimų riziką“, – mano A. Wellersteinas.
Branduolinis terorizmas
„Šiandien tai mažai tikėtina, kad kokia nors teroristinė grupuotė, netgi turėdama nemenkus resursus, galėtų susikurti techninius ir gamybinius poreikius atitinkančią bazę, būtiną savarankiškai pasigaminti branduolinį ginklą,“ – mano autorius.
„Tačiau ar gali teroristinė organizacija pagrobti kuro? Tikriausiai, gali“, – teigiama straipsnyje. „Pavyzdžiui, 2012 metais grupės pacifistinių aktyvistų (kurių gretose buvo ir 82-ų vienuolė) sugebėjo patekti į JAV vieną labiausiai saugomų objektų – Fort Noksą nešini prisodrinto urano“, – aiškina A. Wellersteinas.
Netyčinė branduolinė detonacija
„Ar gali atominis ginklas, kurį sukūrė branduolinė valstybė, netyčia sprogti? Penkiasdešimtaisiais ir šešiasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais JAV buvo per plauką nuo to: dužo lėktuvai su atominėmis bombomis, bombos krito iš lėktuvų, užsidegdavo. Ar gali tokia situacija privesti prie stambios branduolinės energijos iškrovos? Senojo tipo ginkluotei tai buvo mažiau tikėtina, negu norėtųsi“, – praneša autorius. „Vėlesnės kartos kovinės galvutės buvo gaminamos taip, kad netyčinio branduolinio sprogimo grėsmė būtų kuo mažesnė. Tačiau mes labai mažai žinome apie kitų valstybių branduolinių ginklų konfigūraciją, ar tokiose šalyse saugumas buvo toks pats svarbus, kaip ir JAV senųjų raketų kūrimo procese“, – teigiama straipsnyje.
Autorius taip pat bando atsakyti, ar didelė dar vieno naujo atominio ginklo panaudojimo tikimybė. „Netgi visiškas visų atominių ginklų sunaikinimas neišlaisvintų mūsų nuo šio pavojaus. Galų gale, visada išlieka rizika, kad kažkuri valstybė išsaugos nors šiek tiek branduolinio kuro – dėl viso pikto“, – pats į savo klausimą atsako A. Wellersteinas.
