Bemaž visi dirbame. Dauguma mokame mokesčius (na, bent kai kuriuos ir kai kada). Ir visi perkame. Ypač prieš Kalėdas. Tad esame trigubai nelaimingi, jei, pirma, kainos vejasi europines, o už savo darbą gauname mažiau, nei esam verti; antra, jei, mūsų nuomone, per didelę algos dalį pasiima valstybė, ir galiausiai, trečia, jei atėję išleisti gautus pinigus esame mulkinami įžūlių pardavėjų.
Darbuotojų emigracija Lietuvos darbdavių negąsdina - pigesnių samdinių jie tikisi rasti Rytuose. Tiesa, anksčiau kai kurie skųsdavosi, kad tokie pavaldiniai ir į darbą vėluoja, ir stiklelį dažniau kilnoja. Tačiau šiandien vadovai teigia, kad Lietuvai įstojus į ES prarado vos porą procentų darbininkų, o darbo našumas dėl to nenukentėjo - juk ir taip yra vienas mažiausių Europoje. Tad nejaugi reikalus kaip nors sujauktų šimtukas kitas geresnio gyvenimo ištroškusių baltarusių ar ukrainiečių?
Finansų ir pramonės ekspertai bei lobistai jau bemaž metus po premjero langais griežia serenadą apie mažesnius gyventojų pajamų mokesčius. Šie esą turėtų įveikti būsimą siaubingą kvalifikuotų darbuotojų stygių, kuris galėtų priversti šalikelėn pasukti įsismarkavusį Lietuvos ekonomikos vežimaitį. Aišku, storėlesnės gyventojų piniginės pagyvintų ekonomiką, bet pirmiausia pradžiugintų prekybininkus, gamintojus ir paskolų bei išperkamosios nuomos paslaugų teikėjus. O juk šie, beje, ir moka algas išmintingiesiems analitikams...
Tuo tarpu Vyriausybės vadovas, nepaisydamas nei rinkimų, nei koalicinių postų dalybų, dudena apie... didesnius mokesčius! Jo darbotvarkėje - ir progresinis apmokestinimas, kai daugiau gaunantys ir moka daugiau, ir nauji nekilnojamojo turto bei automobilių savininkų mokesčiai. Tiesa, dar užsimenama, kad gyventojų pajamų mokestis bent jau kai kam gal ir galėtų būti mažesnis, bet priduriama - tik apmokestinus butus, namus ir automobilius!
Tik ėmus nagrinėti, kur turės byrėti pinigai, gauti už dešimtmetį kokio marijampoliečio “golfuką” ar naujitėlaitį vilniečio “Peugeot”, išlenda yla iš maišo: į naują mokestį rankas tiesia ir aibe skandalų pagarsėję kelių prižiūrėtojai, ir vieni įtakingiausių lobistų - naujų automobilių importuotojai. Pirmieji įrodinėja, kad netgi plūstelėjus Europos lėšoms, jaus nepriteklių. Antrieji bado pirštu į, anot jų, gatves užkemšančius ir tyrą orą gadinančius senus kledarus. O mažesni gyventojų pajamų mokesčiai ir vieniems, ir kitiems svarbūs it musė drambliui.
Vis dėlto būtent patys mažiausi gyviai jūroje - planktonas - svarbiausias didžuvių banginių maistas. Pirkdama akcijos ženklu pažymėtą prekę ta smulkmė tiki taupanti, bet neretai yra klaidinama brukant seną, nekokybišką produktą ar net įžūliausiai rašant lentynoje vieną, o kasos čekyje - jau kitą, didesnę kainą. Ir visos šios “gėrybės” ant mūsų galvų krinta po premjero ir prekybininkų “dievo” Marketavičiaus dueto apie socialinį jautrumą ir mažesnes kainas. Ir skaudžiausia čia yra tai, kad nors kartais išgirstame apie pareigūnų pričiuptus supuvusių obuolių ar agurkų pardavėjus, tačiau beveik niekada - apie suktus kainų užrašinėtojus. O gal būtų galima pasirūpinti ne tik storesne valstybės pinigine, bet ir jos gyventojų kišenėmis?
Aišku viena: didesnių algų, mažesnių mokesčių ir sąžiningos prekybos nebus, kol dėl to nesusitars šalies verslas ir valdžia. Žinoma, ne vienas politikas prieš rinkimus žadėjo ne tik didesnes pensijas, bet ir algas, tačiau mažai kas šiais pažadais tiki. “Balsuokim, jis geras žmogus”, - panašu, kad dažniausiai toks buvo rinkėjų argumentas. Ir tik po to pusbalsiu būdavo nedrąsiai užsimenama: “Gal pensijos ir algos didės…”
Tad gal ne pinigų ir postų dalybos bei kliedesiai apie naujus mokesčius, o būtent sąlygos sąžiningai ir teisingai konkurencijai, elementarių darbuotojų teisių paisymas ir pirkėjų bei klientų teisių apsauga turėtų būti pagrindinis Vyriausybės socialinės orientacijos bruožas?
Tada juk nereikėtų kurti itin patrauklius, bet bergždžius planus neva mažinti mokesčius, užtikrinti mūsų ateitį ar apipilti palaimingų permainų gausa.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.
Paulius Milčius yra “Lietuvos žinių” apžvalgininkas.
