Mokykloje, kaip kokia epidemija plinta patyčios. Dukra dažnai užsimena, kad jos bendraklasiai šaiposi iš vieno berniuko. Baiminuosi, kad ir ji, norėdama geriau pritapti, nepradėtų elgtis taip pat. Nors atrodytų, kad mokykla turėtų būti saugi aplinka vaikams, realybė - kitokia. Kkaip tam užkirsti kelią? Jovita
Atsako specialistas
Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros specialistė Julija Meišimė:
- Dažniausiai patyčios plinta ne dėl „skriaudėjų“ kaltės, o dėl to, kad jiems niekas nesipriešina ir net sukuriama palanki terpė patyčioms plisti. Vykdant prevenciją, pirmiausia reikėtų pradėti keisti aplinką, kad joje neliktų patyčias skatinančių sąlygų, skatinti šiltą bendravimą tarp visų bendruomenės narių tiek mokyklos teritorijoje, tiek už jos ribų. Iniciatyvos visų pirma turėtų imtis suaugusieji: mokytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, tėvai.
Patyčios gali vykti pačiose įvairiausiose vietose: mokyklose, kiemuose, namuose – visur, kur vaikai susitinka ir bendrauja. Kiekybiškai daugiau patyčių vyksta mokykloje, nes čia yra tam palankiausia terpė. Vaikai susirenka iš įvairių socialinių sluoksnių.
Jie visi turi specialių ugdymo poreikių, priklauso skirtingoms etninėms grupėms, išpažįsta įvairų tikėjimą ir panašiai. Vaikai be galo greitai suskirsto aplinkinius į tik jiems norimus „sluoksnius“, atsirenka savo ratą. Tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kuomet yra mažiausiai suaugusių priežiūros. Pavyzdžiui, daug patyčių vyksta pertraukų metu.
Neretai patyčių organizatorius išsiskiria iš kitų mokinių, taip klaidingai formuodamas nuomonę, kad lyderiu gali būti tik „blogietis“. Mokykla, kurioje vyksta patyčios, smurtaujama tiek mokiniams, tiek pedagogams tampa nemalonia buveine, kurioje nesinori būti ir į ją grįžti. Nesibaigiančios patyčios kuria nuostatą, kad tai yra tinkamas bendravimo būdas.
Verta žinoti:
Pasekmės aukai
Vaikai, kenčiantys nuo patyčių, dažnai jaučiasi nesaugūs, išgyvena nerimą. Ilgalaikis nerimas ir baimės būsena yra labai didelis rizikos veiksnys atsirasti kitiems sutrikimams – depresijai, nerimo sutrikimams ir pan.
Vaikai, iš kurių tyčiojamasi, dažniau jaučiasi liūdni, prislėgti, nepasitikintys savimi, pasižymi žemesne saviverte. Kartais vaikams, kurie susiduria su nuolatinėmis bendraamžių patyčiomis, kyla minčių apie savižudybę.
Viena galimų pasekmių –įvairūs psichosomatiniai simptomai: galvos, pilvo, skausmai, pykinimas, miego, apetito sutrikimai.
Tyčiojimasis gali būti iš priežasčių, dėl kurios vaikas gali vengti mokyklos, nelankyti pamokų.
Smurtinis reagavimas į skriaudėjus yra vienas iš būdų, kurį renkasi patyčias patiriantys vaikai, siekdami jas sustabdyti.
Pasekmės skriaudėjams
Patyčios gali peraugti į kitokį agresyvų ar socialiai nepageidautiną elgesį vyresniame amžiuje. D.Olweus duomenimis, 60 proc. berniukų, kurie aktyviai tyčiojosi iš bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24m. amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą, o 35-40 proc. – 3 ir daugiau nusikaltimų.
Tarp kitko:
Vilniaus m. savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, vykdydamas alkoholio ir kitų psichotropinių medžiagų, traumatizmo, netinkamos mitybos, fizinio pasyvumo, patyčių prevenciją Vilniaus rajono mokyklose, pasiūlė ugdymo įstaigoms paskaitų paketą nurodytomis temomis. Paaiškėjo, jog šiandien opiausia problema tarp vaikų – patyčios, nes šios paskaitos ir mokymai yra paklausiausi.
