Žilvinas VIZGIRDA
Mirties bausmės vykdymas. Budelis iškelia virš galvos kirvį. Nuteistasis pakelia galvą nuo kaladės ir klausia: "Kokia šiandien diena?". "Pirmadienis", - atsako budelis. "Kad jį perkūnas, kaip blogai prasideda savaitė", - murma laukdamas kirčio mirtininkas.
Ritasi galvos kaip kopūstai
Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, mirties bausmė panaikinta, tačiau pasaulyje dar daugybė valstybių, kuriose didžiausi nusikaltėliai baudžiami mirties bausme. Kai kuriose jų, nors jau XXI amžius, yra ir budeliai, o ir galvos kapojamos kirviais ar kardais.
Visame pasaulyje žmonės ypatingai domisi mirties bausmės vykdymu. Paslaptingas mirties vyksmas, žinojimas, kad tai anksčiau ar vėliau atsitiks kiekvienam, nepalieka abejingų. Šiurpina viešas užmėtymas akmenimis kai kuriose musulmonų valstybėse. Irane, kur per metus mirties bausmė įvykdoma maždaug šimtui nusikaltėlių, bausmė vykdoma pakariant didžiulės žmonių minios akivaizdoje. Saudo Arabijoje per metus įvykdoma perpus mažiau mirties nuosprendžių kaip Irane, tačiau šioje šalyje jie irgi vieši. Dažniausiai pasmerktajam kardu nukertama galva. Kinijoje pasmerktieji myriop šaudomi, o JAV kaliniai šį pasaulį prievarta palieka net penkiais būdais: vieni gali būti pasodinti į elektros kėdę, kiti - nunuodyti dujų kameroje, treti - sušaudyti, ketvirti - pakarti, o penktiems gali būti sušvirkšta į veną mirtinų nuodų porcija. JAV, demokratijos lopšyje, mirties bausmės reglamentas numatytas iki smulkmenų. Nuosprendį vykdo pareigūnai, bet būtinai savanoriai, o vykdymą stebi 14 liudininkų - keturi žurnalistai, du visuomenės atstovai, keturi pasmerktojo giminės ar draugai ir keturi pareigūnai. Ypač nemalonus reginys, kai pasmerktasis gyvenimą baigia elektros kėdėje. Budelis paspaudžia mygtuką ir 1 800 voltų įtampa plūsteli į kėdėje pririštą dabar jau nelaimėlį. Jam užverda kraujas, traukuliai tampo visą kūną.
Beje, JAV ir Kinijoje per metus įvykdoma daugiausia mirties nuosprendžių. Po jų seka Iranas, Vietnamas, Saudo Arabija, Sudanas, kitos valstybės. Nors ne visose jose mirties bausmė vykdoma viešai, tačiau visuomenė apie tai informuojama.
Lietuvius šaudė Minske
Labiausiai užslaptintas mirties bausmės vykdymas buvo Sovietų Sąjungoje, o vėliau - ir Lietuvoje. O kur paslaptis, ten ir aibė pačių fantastiškiausių gandų. Sovietmečiu buvo šnekama apie urano kasyklų šachtas, kuriose tariamai dirbo nuteistieji myriop. Ne vienas dievagojosi matęs gyvą mirtininką, praėjus daugeliui metų po bausmės įvykdymo. Aukščiausia bausmė SSRS Baudžiamajame kodekse figūravo daugelyje straipsnių: tyčinis nužudymas, išžaginimas (jei auka mažametė), tėvynės išdavimas, banditizmas, diversijos ir net valstybinio turto grobstymas itin stambiu mastu ar valiutos operacijų taisyklių pažeidimas. Todėl nenuostabu, kad pagal įvykdytų mirties nuosprendžių skaičių Sovietų Sąjunga rungtyniavo su JAV. Lietuva gyveno pagal sovietų Baudžiamąjį kodeksą, todėl ir čia nubaustųjų aukščiausia bausme buvo ne vienas. Po nuosprendžio paskelbimo jie buvo laikomi Vilniaus kalėjime, o gavus iš Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo neigiamą atsakymą į mirtininko malonės prašymą - išvežami į Minsko kalėjimą. Čia buvo galima rašyti dar vieną malonės prašymą - SSRS AT prezidiumui. Todėl nuo teismo nuosprendžio paskelbimo iki jo įvykdymo praeidavo metai ir daugiau. M. Gorbačiovo pertvarkos pradžioje spaudoje buvo rašoma apie mirties bausmės vykdymą, spausdinti netgi budelio užrašai. Kiek tuose rašiniuose būta teisybės, neaišku, tačiau atrodo, kad Minsko kalėjime iš tikrųjų buvo vykdomi mirties nuosprendžiai. Paskutiniais metais už kiekvieną myriop pasiųstąjį nuteistąjį budelis gaudavo po 25 rublius premijos. Darbo vietoje į valias buvo spirito ir degtinės. Egzekucijos vykdytojai net ir darbo metu galėdavo išgerti.
Paslaptis už devynerių durų
Nuo 1991 metų Lietuvoje mirties bausmė buvo palikta tik viename, 105-ajame BK straipsnyje, kuris numatė tokią bausmę už tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje mirties bausmės kurį laiką nebuvo vykdomos. Teismas, paskelbęs mirties bausmę, čia pat keisdavo ją įkalinimu iki gyvos galvos, kai kuriems mirtininkams buvo suteikta malonė. Vėliau mirti nuteistus kalinius imta šaudyti. Praėjusiame "Akistatos" numeryje jau rašėme, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo iki mirties bausmės sustabdymo gyvybė buvo atimta septyniems nuteistiesiems: A. Novatkiui, V. Ivanovui, V. Laskiui, V. Žibaičiui, A. Varneliui, A. Gudkovui ir B. Dekanidzei.
Kaip jiems buvo įvykdyta mirties bausmė, galime tik spėlioti. Kita vertus, kiekviena paslaptis kada nors išaiškėja, be to, juk sakoma, kad jei žino vienas žmogus, tai dar paslaptis, jei du - jau ne. O mirties bausmės vykdymo procese tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja dešimtys žmonių. Pačiam vykdymui buvo sudaryta aštuonių žmonių grupė. Visi jie yra pasirašę dokumentus, draudžiančius pasakoti apie mirties vykdymo procesą.
"Į pirtį, ruoškis!"
"Akistata" pabandė sužinoti, kaip Lietuvoje buvo vykdoma mirties bausmė. Pagal vienų pasakojimus, nuteistieji būdavo sušaudomi kitą dieną po to, kai malonės komisija atmesdavo jų prašymus. Nieko nežinantis pasmerktasis buvo išvedamas iš kameros pasakius, kad eina į pirtį ar pas gydytoją. Iš tikro jis eidavo į specialią kamerą, kurioje prokuroras jam pranešdavo, kad jo malonės prašymas atmestas ir prasideda bausmės vykdymas. Tada pasmerktajam ant galvos užmaudavo maišą ir sodindavo į kieme stovintį mikroautobusą. Juo iš Lukiškių išvažiuodavo ir specialiosios grupės nariai. Mikroautobusas pasukdavo Panevėžio link ir sustojus kur nors pamiškėje nuteistasis būdavo nušaunamas. Po to lavoną atveždavo į morgą ir konstatavus mirtį jis būdavo palaidojamas Karveliškių kapinėse. Visi mirtininkai palaidoti dryžuotais rūbais.
Paskutinis mirtininkas buvo Borisas Dekanidzė. Kalbama, kad pareigūnų vedamas į bausmės vykdymo vietą jis išliko ramus. B. Dekanidzė buvo sušaudytas Lukiškėse, nes bijota, kad iš mikroautobuso jį bus bandoma išlaisvinti. Ir taip po nuosprendžio įvykdymo po Lietuvą sklandė kalbos, kad Borisas slapta paleistas ir tebėra gyvas.
Kiti, žinantieji Lukiškių gyvenimą, pasakojo, jog jokio mikroautobuso nebuvo. Visi mirtininkai buvo sušaudyti Lukiškėse. Kaliniai maždaug kas dešimt dienų būdavo vedami į pirtį. Mirtininkai eidavo po visų kitų kalinių, vakare. Sušaudymo diena buvo parenkama, kad atitiktų pirties dieną. Kai paskutinį kartą atsiverdavo pasmerktojo kameros durys, jis išgirsdavo įprastą: "Į pirtį ruoškis!". Nuteistasis pasiimdavo rankšluostį, muilą, jam būdavo uždedami antrankiai. Nuo korpuso durų iki pirties - apie 50 metrų. Tai būdavo paskutiniai žingsniai mirtininko gyvenime. Visa bausmės vykdymo procedūra buvo nukopijuota iš rusų - taip būdavo šaudoma ir Minske. Pirtis pasirinkta bausmei vykdyti tam, kad šniokščiančio vandens bei įjungtos ventiliacijos keliamas triukšmas nustelbtų šūvių garsą. Itin paprasta buvo pašalinti ir pėdsakus - tereikėdavo prijungti guminę žarną prie vandens čiaupo.
...Mirtininkui įėjus į vidų, pirties durys uždaromos. Toliau viskas vyksta greitai - jokių paskutinių norų, kaip kino filmuose, niekas neklausia. Aidi budelio šūvis, ir viskas baigta. Jei ne tą pačią minutę, tai po pusvalandžio. Ieškant greitesnės mirties, buvo šauta ir į galvą, ir į kitas vietas, bet mirtis ateidavo ne iškart. Du mirtininkai buvo nušauti šūviais į širdį. Šaudyta iš priekio. Abu puikiai matė prieš save pistoleto vamzdį, - vienas mirė su neapsakomo siaubo išraiška išplėstose akyse. Ar per tas sekundės dalis, stovint akistatoje su mirtimi, pasmerktieji prisiminė savo aukas? O gal apėmė vien baimė...
Gydytojui konstatavus mirtį, lavonas būdavo nedelsiant dedamas ant neštuvų ir išnešamas į galu prie pirties durų pastatytą automobilį. Juo - kelionė į morgą. Ten tokie lavonai nebuvo registruojami, skrodimas jiems nebuvo daromas.
Valstiečiai buvo nunuodyti
Beje, mirties bausmė Lietuvoje vykdyta ir tarpukaryje. Visi, kurie istorijos mokėsi iš sovietinių vadovėlių, puikiai žino, kad 1926 metais už antivalstybinį sąmokslą buvo sušaudyti keturi kompartijos veikėjai: Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Rapolas Čarnas ir Kazys Giedrys. Nuo 1920 iki 1940 metų mirties bausmė buvo vykdoma arba sušaudant, arba dujų kameroje.
Dujų kameroje savo gyvenimą pabaigė Lietuvos valstiečių streiko, kuris vyko 1935-1936 metais Suvalkijoje organizatoriai K. Narkevičius, A. Petrauskas, B. Pratasevičius, P. Šarkauskas, A. Maurušaitis. Iš viso už dalyvavimą streike mirties bausme buvo nuteisti 18 jo dalyvių, bet likusiems bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Beje, kovose su policija 1935-1936 metais buvo nušauti ir sužeisti šimtai valstiečių, reikalavusių padidinti žemės ūkio produktų kainas, sumažinti mokesčius. Taigi mirties nuosprendžiai ir Lietuvoje buvo paskiriami ne tik žmogžudžiams.
