Mišias iš Išlaužo stebėkite kiekvieną savaitgalį naujienų portale tv3.lt.
Tinklalaidės „Pasikalbėkim“ vedėja R. Šakalytė savo pašnekovą įvardijo kaip šiuo metu vieną ryškiausių Lietuvos kunigų – apie jį išties daug kalbama, V. Sikorskas aktyviai reiškiasi socialiniuose tinkluose, kelia vaizdo įrašus ne tik iš mišių, bet ir iš kasdienybės. Pasirodo, laikui bėgant kunigo požiūris į socialinius tinklus iš tikrųjų stipriai pasikeitė.
„Asmeniškai niekada nepriskiriu sau jokių laurų. Dėmesio tikrai netrūksta, tačiau į tai žiūriu kaip į tarnystę. Manau, kad pandemija, kuri mus išmokė dirbti kitaip, kartu išmokė ir religijoje gerąją naujieną nešti kitais būdais. Anksčiau buvau nusiteikęs prieš socialinius tinklus ir medijas, nes atrodė, kad svarbiausia – gyvas žodis ir gyvas kontaktas. Tačiau vėliau supratau, kad nėra nieko stipriau už šventųjų bendravimą. O jis gali vykti įvairiais būdais.
Jeigu šventieji yra danguje, mes juos piešiame, statome ant altorių – tai taip pat yra komunikacija. Kaip kaimo klebonas, remiuosi šia idėja. Net ir maisto gamyba, kuri dažnai būna spontaniška – kartais net vidurnaktį – tampa tam tikra bendravimo forma. Sesuo pasako: nufotografuok, nufilmuok. Ir tada įvyksta tas mažas stebuklas – sudominti, parodyti, kad esame gyvi. Mums svarbu, kad žmogus nebijotų prie mūsų prieiti, nes gyvenimas tikrai nėra tik bažnyčia, išpažintis ar mišios. Gyvenimas yra tai, ką gyvename šeimoje“, – laidoje kalbėjo V. Sikorskas.
Į Išlaužo bažnyčią plūsta minios
Kunigas džiaugiasi, kad grįžtamasis ryšys yra didžiulis – žmonės ne tik reaguoja socialiniuose tinkluose, bet ir tiesiog masiškai plūsta į Išlaužo bažnyčią.
„Stengiuosi perskaityti visus komentarus – visos širdelės yra uždėtos mano ranka. Tie žmonės iš tikrųjų dabar plūsta į Išlaužą. Pasitaiko ir labai jautrių istorijų – būna, kad visiškai sunkios būklės žmogus stebi mišias per savo gimtadienius ar jubiliejus. Vienai moteriai buvo suėję šimtas metų, ji buvo paprašiusi, kad už ją būtų aukojamos mišios. Mišių pabaigoje, teikiant palaiminimą, ji iškeliavo. Tai – tarsi stebuklas. Manau, kad net jei nespėsiu su visais susitikti, gal ne visi spės atvažiuoti į Išlaužą, bet danguje tikrai visus matysiu“, – įsitikinęs kunigas.
Ilgą laiką kauptos patirtys ir išbandyti keliai šiandien kunigui V. Sikorskui susidėliojo į vieną visumą. Dvasininko teigimu, šiandien jis aiškiai mato savo stiprybes ir atskleidžia jas kasdienėje tarnystėje. Pasak jo, būtent dabar atėjo laikas, kai jis jaučiasi laimingiausias savo kelyje.
„Manau, kad man labai padeda ir mano studijos – jų turėjau tikrai daug, paskutines baigiau būdamas 42-ejų. Tai yra tvirtas pagrindas. Vyskupas mane, galima sakyti, ir prievarta, ir gera valia pakvietė – dirbant Kaune mokyklos direktoriumi, imtis ir kaimo parapijos. Sugebėjau šiuos du dalykus suderinti. Atvykus į kaimą buvo trumpas stabtelėjimas – po Romos, Kauno, nesu kaimo žmogus. Tačiau pamažu supratau, kad kaimas yra be galo gražus. Jei turiu dovanų iš savo praeities, būtent čia jas pradėjau naudoti.
Pavyzdžiui, kažkas man buvo papuošęs altorių, aš kritiškai į tai pažiūrėjau, nes pats septynerius metus tuo užsiėmiau Prancūzijos vienuolyne. Supratau, kad tai mano dovana – galiu ją atskleisti. Taip po truputį pradėjau iš naujo atrasti viską – nuo giedojimo iki liturgijos. Išėjęs iš vienuolyno pasirinkau aktyvų gyvenimą. Dabar iš naujo atrandu save ir manau, kad esu laimingiausias kunigas – tai yra laimingiausi mano metai. Nes tai, ką darau, man iš tikrųjų patinka. Sugebu būti atviras pokyčiams“, – sakė jis.
Atskleidė, kaip ruošiasi pamokslams
Į Išlaužą kunigas atvyko prieš septynerius metus. Nuo tada jis nuveikė išties daug, kad būtų atnaujinta ne tik bažnyčia, bet ir visa aplinka. Buvusio Tiškevičių dvaro teritorijoje pražydo gėlynai, o netrukus atsiras ir fontanas. Vilius neslepia, kad jam patinka grožis, kurį puoselėja drauge su visa bendruomene.
„Po tų septynerių metų, po restauracijų, mūsų bažnyčios sienos tapo gražios ir baltos. Kai kas sako, kad mes tarsi Kauno Prisikėlimo bažnyčia. Nors mūsiškė gerokai mažesnė, mes toliau puošiamės. Esam mėgstami šito dėmesio žmogui, liturgijai, be abejo muzikai, giesmei, aplinkai. Esam mėgstami krikštų, santuokų ir panašu, kad tuo lenkiame bet kurią Kauno bažnyčią santuokomis. Antri metai esam pirmoje vietoje fotografų balsavimuose, kaip mėgstamiausia bažnyčia šeimai švęsti liturgiją Kauno apskrityje“, – džiaugėsi kunigas.
Ne paslaptis, kad savaitgalį pakliūti į mišias Išlaužo bažnyčioje ne visada pavyksta, mat žmonės važiuoja iš tolimiausių šalies vietovių. Todėl šios mišios transliuojamos ir internete, neseniai tai pradėjo daryti tv3.lt portalas. Ar pats Vilius rado atsakymą, kodėl taip traukia žmones?
„Mano broliai kunigai kartais pajuokauja – sako, prisidėjau gėlių, gražiai giedu ir taip patraukiu žmones. O aš jiems atsakau: mieli mano broliai, nusipirkite gėlių, užsidekite žvakių, įsigykite gerą vargonininką – ar dėl to pas jus ims eiti žmonės? Tikrai ne. Mūsų mišios nėra koncertas. Taip, gal vienas kitas žmogus ateina ieškodamas atgaivos, tačiau esmė visai kitur – dvasioje“, – teigė dvasininkas.
Kaip pastebėjo tinklalaidės vedėja R. Šakalytė, kunigo Viliaus pamokslai yra išties išskirtiniai – tikri, nuoširdūs, prikaustantys dėmesį. Pokalbio metu V. Sikorskas papasakojo, kaip jiems ruošiasi.
„Jau pirmadienį, nors tai darbo diena ir būnu mokykloje, pradedu ruoštis sekmadienio pamokslui. Po truputį brandinu pagrindinę Evangelijos temą, klausausi man artimų italų dvasininkų egzegezių, pamokslų. Jei reikia, pasidarau trumpas stenogramas, viską perleidžiu per save.
Ieškau pirmo sakinio, kuris patrauktų žmogaus dėmesį – kartais jis, atrodo, net neturi nieko bendro su Evangelija, bet leidžia užmegzti ryšį. O tuomet ateina svarbiausia – geroji žinia. Ją sakau taip, kaip jaučiu širdimi, be lapų. Su mikrofonu einu prie žmonių, matau jų veidus, reakcijas ir su jais kalbuosi. Manau, kad tai ir yra kunigo stiprybė. Jei nebus dvasingumo, mes nebūtume net ir gera koncertų sale“, – sakė jis.
Po bažnyčia įrengė kavinę
Bendruomeniškumas kunigo gyvenime užima ypatingą vietą, todėl ieškodamas būdų, kaip suburti žmones, jis ryžosi netradicinei idėjai – bažnyčios rūsiuose įrengė savotišką kavinę. Vis dėlto, kaip pats pabrėžė, svarbiausia čia išlieka ne vaišės, o dvasinis ryšys.
„Tai buvo mano svajonių svajonė – galbūt vieni pirmųjų Lietuvoje sukūrėme savotišką kavinę tarp šventų rakandų. Patys ištobulinome ir restauravome mūsų rūsius. Šiandien ten stovi kavos aparatas, pilnas šaldytuvas ledų, lentynos nukrautos indais. Savaitgaliais čia gausu žmonių, todėl visus, kurie važiuoja pro Išlaužą, kviečiame užsukti.
Šioje kavinėje nėra jokio aptarnavimo, nėra ir jokio apmokėjimo – net nėra, kur palikti pinigų. Mums pakanka to, ką žmonės paaukoja per sekmadienio mišias ar sakramentus. Per savaitę išgeriame, ko gero, apie kilogramą kavos – perku pačią geriausią, itališką. Ledus vežame iš Vilkaviškio, tiesiai iš fabriko. O kodėl gi nepavaišinus žmonių?“ – šyptelėjo kunigas.
V. Sikorskas dažnai yra apibūdinamas kaip kunigas, laužantis stereotipus. Bet ar dėl to jis nesulaukia replikų iš kitų kunigų ir bažnyčios hierarchų? Kaip atskleidė jis, tokios pastabos jį pasiekia gana dažnai.
„Pastabas gaunu reguliariai ir visada esu pasiruošęs pasitaisyti. Kartais jas net raštu pateikia – šiemet slidinėjau kalnuose ir oro uoste gavau žinutę. Gal kažką ne taip padariau, gal pasidžiaugiau gerdamas kavą...
Aš suprantu tuos dalykus. Kartais tai mane truputį nuvilia, kai kada netgi labai, bet to niekas nemato. Labai atsiprašau, bet aš tarnauju ne vyskupui, o Jėzui. Jis pasakys tiesą, aš paklusiu. Aš žinau, kad net jei labai mane užgaus, aš tikrai tarnauju Jėzui“, – savo mintimis dalijosi V. Sikorskas.
Visą pokalbį klausykite straipsnio pradžioje.
Tinklalaidę „Pasikalbėkim“ žiūrėkite kiekvieną sekmadienį 19 val. naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play. Antradieniais 19 val. – ir TV3 YouTube kanale!
