Savadarbiai ginklai, šalia kelio paslėpti sprogmenys, žeminė ir ištikimas porininkas šuo Tobikas – tai tik nedidelės dalelės istorijos, kuria su mūsų žurnalistais pasidalijo iki šiol nežinomas patriotas.
Dėl sveikatos problemų 52 metų Vitalijus niekada netarnavo kariuomenėje, nors kariniai reikalai jį visada domino. Jis dar nuo 2014 metų namuose ruošėsi karui – sako žinojęs, kad didelio masto agresija neišvengiama.
„Aš pas žmones buvau paslėpęs sprogmenų dalis skirtingose kaimo vietose“, – sako Kamenkos kaimo partizanas Vitalijus Kukolas.
Nuo pirmos karo dienos užpuolikai okupavo Sumų srities Trostianeco miestą, kartu ir gretimus kaimus. Vitalijus gyvena Kamenkoje – iki okupantų vos 12 kilometrų mišku ir pievomis. Vyras partizanavimui pradėjo ruoštis iš povandenio ginklo pasidarydamas šautuvą.
„Kas jį žino, kaip jį vadinti. Ginklas, ne ginklas. „Šandaracha“. Principas toks, žiūrėk: vamzdis, jis gerai užsandarintas. Ištekintas sriegis, ant kurio iš vidaus įdedama kapsulė, dedi popieriaus, bet kokia lazda taukšt taukšt – tvarka. Ir meti tai, kuo nori šauti. Paskui spaudi nuleistuką – ir smūgis. Štai. Ir kaip driokstels“, – demonstruoja Kamenkos kaimo partizanas Vitalijus Kukolas.
Apsiginklavęs savigynai, kaip pats vadina, šandaracha, Vitalijus išėjo į mišką. Ten jis nusprendė partizanauti: atlikti žvalgybą ir, kiek galės, rengti diversijas. Pirmiausia jis susirinko savadarbių sprogmenų dalis. Kai kurias detales jis iškasė senuose vokiečių apkasuose, kurie šiame miške likę nuo Antrojo pasaulinio karo.
Vitalijus yra baigęs chemijos mokslus, todėl kaip padaryti sprogmenis, žino dar nuo universiteto laikų. Paruoštą masę su detonatoriumi jis paslėpė šalikelėje vienintelio kelio, vedančio nuo okupuotų kaimų iki jo gimtosios Kamenkos.
Išrausė būstinę, gamina amuletus
Du kilometrai nuo ten partizanas išrausė žeminę – duobę, įrengtą tam, kad galėtų pasislėpti nuo vėjo ar dronų, arba kol reikės pralaukti pavojų. Šalia vyras iškasė miniatiūrinį šulinį.
Žeminės viduje iki šiol likęs išgyvenimo rinkinys – konservai, apkasų žvakės, dar nesugedusi pernykštė beržų gira.
Visą laiką Vitalijų lydėjo porininkas – šuo Tobikas. Taksui 8 metai ir jis visą savo gyvenimą bėgioja paskui šeimininką. Kartu sėdėjo apkasuose, kartu nakvojo žeminėje.
Susprogdinti kolonos, įeinančios į kaimą, taip ir nepavyko – okupantai taip ir nepamėgino okupuoti Kamenkos. Tačiau Vitalijaus žodžiais, jo perduota informacija padėjo sunaikinti artilerijos sistemą.
„Sunaikino tą artilerijos sistemą, kuri kaip tik šaudė į Ochtyrkos gyvenvietę. Nes aš mačiau, žinojau, iš kur ji šaudė – koordinates permečiau ir tada jau vyrukai, nežinau, kaip, bet paguldė gerai. Juodi dūmai varė gražiai“, – sako Kamenkos kaimo partizanas Vitalijus Kukolas.
Užpuolikus iš Sumų apskrities ukrainiečiai išdaužė praėjusį pavasarį. Nuo tada Vitalijus jau neleidžia dienų miške – vietoj to pluša dirbtuvėse. Jis daro amuletus iš rusiškos technikos liekanų.
„Zalužnui, 93 brigadai. Kas jei ne jie užtarnavo? Tai aš darau. Tai ne šiaip sau sidabras, supranti? Tai sidabras iš tankų, kuriuos Trostiance išdaužė, jų ten daug. Matai, sidabru dengti peiliukai – tai sidabras“, – amuletus rodo Kamenkos kaimo partizanas Vitalijus Kukolas.
Likusią savo sidabrinių amuletų, išlydytų iš rusiškos elektronikos, kolekcijos dalį Sumų partizanas svajoja parduoti aukcione, kad už gautus pinigus nupirktų kariuomenei dronų, amunicijos ir kitų būtinų daiktų.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
O jei cheminė ataka?
Pasaka ir tiek. Landsberginės šutvės turtų, aš neginsiu!!!
