Pamenu, kai buvau maža ir kartu su tėvais gyvenau Kaune, nuolatos laukdavau Kalėdų eglės įžiebimo Rotušės aikštėje. Jei nepavykdavo to stebėti gyvai, nekantraudama su visa šeima visą įžiebimą stebėdavau per televizorių.
Sunku ir apsakyti, kiek Kalėdų eglė sukelia nuostabiausių pojūčių. Visos tos dekoracijos, didžiulė miesto eglė, o kur dar ir begalės papuošimų aplink...
Kai savaitgalį perskaičiau apie Kauno eglės padegimą, protu sunku buvo suvokti – kas, kaip, kodėl, už ką? Nejaugi ir taip šie pastarieji metai su koronavirusu priešakyje mums neparodė, kaip reikia džiaugtis paprastais dalykais?
Šeštadienio popietę kartu su šeima nutarėme nuvykti ir aplankyti mano gimtojo miesto. Atvykus prie eglės, net ašaros susikaupė.
Ne, ne dėl to vieno vyro poelgio, kuris vos švenčių nesugadino visiems kauniečiams, o dėl žmonių susibūrimo ir greito eglės kūrėjų darbo...
Nejaugi dabar reikės statyti tvoras?
Mačiau, kaip eglė lyg feniksas atgyja iš pelenų, kai visi darbuotojai skuba, lekia, tvarko eglę. Internete skaičiau eglutės kūrėjos žodžius, kad jai visi aplink žmonės siūlė pagalbą, darbininkams praeiviai nešė arbatas...
Tiesiog trūksta žodžių, kaip tokios nelaimės suartina gyventojus. Tiesa, stovėdama Rotušės aikštėje ir stebėdama eglę, susimąsčiau, nejaugi dabar žmonėms reikės statyti tvoras? Juk miestų eglės pirmiausia skirtos mums, žmonėms, bet jeigu mes elgiamės kaip laukiniai, gal ir laikas būtų egles aptverti tvoromis?
Na, bent jau iki tol, kol išmoksime vertinti tai, ką turime aplink...
Autorius: skaitytoja Indrė
Šį mėnesį naujienų portalas tv3.lt skelbia skaitytojų konkursą. Turite ką papasakoti? Rašykite mums, o vienam laimingajam mėnesio pabaigoje padovanosime BISSELL SmartClean Advanced siurblį.
