Pasaulyje yra ir dar labiau nutolusių, tačiau negyvenamų vietų. Tuo tarpu Tristan Da Cunha (liet. Tristanas da Kunja) yra tolimiausias iš visų apgyvendintų planetos kampelių. Čia gyvena net 270 gyventojų - nepaisant to, kad pašto laivas pas juos atvyksta tik kartą per metus. Sala turi savo radijo stotį, parduotuvę, nuostabią laukinę gamtą ir netgi veikiantį ugnikalnį.
Kai britai Napoleoną ištrėmė į Šventosios Elenos salą (angl. St. Helena island), jie tuo pat metu aneksavo arčiausiai esančių salų grandinę. Taip buvo norima apsisaugoti nuo galimų prancuzų bandymų išvaduoti savo valdovą. Tiesa, viena smulkmena - kas norėtų keliauti 2430km audringomis ir pavojingomis jūromis, net jei tikslas būtų išvaduoti patį imperatorių? Taip, tai tiesa - Tristan Da Cunha salos nuo arčiausiai esančio žemės masyvo - Šventosios Elenos salos - yra nutolusios per 2430 kilometrų.
Sala yra tokia maža, kad kartografai netgi negali jos pasižymėti savo žemėlapiuose dėl per mažos jų skiriamosios gebos. Ji yra Pietų Atlanto vandenyne, tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Ši vulkaninės kilmės liekana yra nuošaliausia gyvenama vieta planetoje, „nugalėjusi“ netgi tokius konkurentus kaip Antarktida ir Šiaurės Polius. Viena iš archipelagą sudarančių salų netgi vadinama „Nepasiekiamąja“ (angl. „Inaccessible“).
Sostinė: Edinburgh of the Seven Seas (liet. Septynių Jūrų Edinburgas);
Kalba: Anglų;
Populiacija: 270;
Religijos: krikščionybė (anglikonai ir romos katalikai);
Piniginis vienetas: Svaras sterlingų (GBP).
Tristan Da Cunha populiacija - 270 labai izoliuotų nuo likusio pasaulio žmonių. Ūkis remiasi žvejybos pramone. Klimatas subtropinis, sezoniniai temperatūros svyravimai nedideli, o atostogoms ši vieta būtų ideali, jei ne įspūdingi atstumai ir akmenuotas ir uolėtas landšaftas. Vienintelis gabalėlis dirbamos žemės yra šiaurės vakariniame salos pakraštyje, o likusi dalis yra kalnuota ir uolėta.
Grupė salų yra viršūnės didžiulių vulkaninės kilmės povandeninių kalnų, kurie Pietų Atlanto dugne susiformavo maždaug prieš milijoną metų. Jos įsikūrusios labai aktyvaus ugnikalnio kalderos pakraštyje. 1961 metais netoli Edinburgh of the Seven Seas miesto esančioje viršukalnėje prasidėjo išsiveržimas, ir visa bendruomenė buvo evakuota į Angliją. Po 2 metų atlikus tyrimus buvo nustatyta, kad žala padaryta minimali, ir gyventojams buvo leista sugrįžti.
Salos gyventojams dažnai tenka susidurti su stipriu Atlanto audrų siautėjimu: kartą 190km/h stiprumo vėjo gūsiai tiesiog nunešė visas besiganančias karves ir avis iš laukų tiesiai į vandenyną... Galima tik įsivaizduoti, ką jautė ir ką galvojo žmonės, žvelgdami pro langą ir matydami skriejančius nelaimingus gyvulius ir dingstančius siautėjančiose bangose.
1811 pats save pasiskelbęs vietiniu valdovu Jonathan‘as Lambert‘as žemes pavadino Islands of Refreshment (Atgaivos salos) pavadinimu. Jis pats save paskelbė salų grupės valdovu ir vieninteliu savininku, tačiau „soste“ sėdėjo neilgai - jis nuskendo bežvejodamas prabėgus vos metams.
Dabar saloje veikia savitarnos parduotuvė, radijo stotis, keturias dienas per savaitę transliuojanti „World Service“ programą, kavinė, video parduotuvė ir baseinas. Tristan‘as su pasauliu dabar susietas telefono ir fakso ryšiu - jais galima pasinaudoti administratoriaus ofise, o kartą per metus čia atplaukia vienintelis pasaulyje pašto laivas „RMS St. Helena“. Šis laivas atplukdo ne tik paštą, bet ir konservuotą maistą, naujus video įrašus, knygas, žurnalus, medicinos reikmenis ir atsitiktinius lankytojus.
Bedarbystė čia praktiškai nežinoma - mokyklą baigusiems vaikams, tiek mergaitėms, tiek berniukams garantuojami darbai, netgi jei būtent jiems prireikia sukurti naujas darbo vietas. Pastaraisiais metais mergaitės vis dažniau pradėjo siekti geresnio išsilavinimo - savo studijas jos dažniausiai tęsia Šventosios Elenos saloje. Pati sala moteris įvardija kaip sparčiai stiprėjančią savo intelektualinio elito dalį.
