Man 29-eri metai, neturiu šeimos, dirbu, gyvenu su mama. Nesuprantu, kas vyksta mano santykiuose su motina, tačiau pastaruoju metu imu jausti, kad už visko slypi didelė bėda, kurią atėjo laikas išspręsti, išrauti su šaknimis.
Mano tėvai išsiskyrė prieš penkis metus. Tėtis susirado kitą moterį ir nedaugžodžiaudamas išėjo iš namų. Stebėjau, kaip jaučiasi mama ir mačiau, kad ji nepalūžta – visada atrodė tvirta, o jei draugės klausdavo, kaip jaučiasi, atsakydavo, kad turi sūnų ir viskas bus gerai.
Taip per kelerius metus tapau mamos ramstis – jei ko nors reikia, aš visada šalia. Reikia maisto, nuvažiuoju nuperku, užsirašo į kirpyklą, pas daktarus, turiu nuvežti, nes pati nevairuoja.
Iš pradžių tai manęs neapsunkino, tačiau pastarieji keli metai viską pakeitė į labai nemalonią pusę. Jos elgesys tikrai kažkoks iškrypęs.
Mano mama pradėjo elgtis su manimi lyg su savo vaikinu, tiesiog mane savinasi sau. Iš šalies gali atrodyti visai smagu – savaitgalį pakviečia papietauti į kavinę, laisvą vakarą paprašo palydėti į draugų vakarėlį ar kokią šventę.
Draugės pavydi tokio sūnaus
Mamos draugės pavydi jai tokio sūnaus, kuris visada šalia ir yra pasiruošęs padėti, tačiau manau, kad už viso to slypi baisus blogis.
Man neatrodo normalu, kad turiu jai atstoti antrą pusę, vyrą ar sutuoktinį.
Po skyrybų su tėvu ji tiesiog kėsinasi į mano laisvę ir savarankiškumą. Būna net taip, kad turiu nuo mamos slėpti draugystes su merginomis, nes ji kaip mat visas „nurašo“ kaip netinkamas, per prastas.
Bijau kažką mamai ir pasakyti, nes ji visada pradeda savo tiradą, kad nieko neturi, yra vieniša, tačiau toks gyvenimo modelis nebegali tęstis, man taip nebetinka. Nežinau, kur kreiptis ir ką daryti, tiesiog jaučiu, kad tokie santykiai priėjo liepto galą.
Autorius: skaitytojas Mantas
