Buvęs aršus Garliavos minios dalyvis mano, kad Kauno pedofilijos istorija besidomintys žmonės idealizuoja klaidingai pasirinktus herojus.
Su kuo artėjančias Kalėdas ir Naujuosius metus sutiks Kauno pedofilijos istorijos pagrindinių veikėjų, pernai paslaptingai mirusio Drąsiaus Kedžio ir buvusios jo sugyventinės Laimutės Stankūnaitės, mažametė duktė, gali paaiškėti gruodžio 16-osios rytą.
Tą dieną Kėdainių rajono apylinkės teismas ketina skelbti nutartį, ar mergaitė bus atiduota motinai, ar toliau liks gyventi velionio tėvo namuose, pas tetą Neringą Venckienę, Kauno apygardos teismo teisėją.
„Šiomis dienomis teisme bus pradėta narplioti ir garsioji Kauno pedofilijos byla. Esu tikras, kad didžiosios šios istorijos sensacijos tik prasideda“, – sakė aktyvus D. Kedžio gerbėjas Marius Kuprevičius.
Žada vertingų duomenų
Susitikimo metu bendraudamas su M. Kuprevičiumi prasitariau, kad pernai vasarą ketinau pradėti rašyti knygą apie D. Kedžio pagarsintą pedofilijos dramą. Norėjau viską parašyti objektyviai. Neketinau šlovinti ar žeminti D. Kedžio ir jo pasekėjų.
Pradinę informaciją apie šią istoriją man suteikė D. Kedžio artimieji. Netrukus kai kurie teisėsaugininkai privačiuose susitikimuose papasakojo priešingą šių įvykių versiją. Tai, ko niekas niekuomet neturėjo ir nenorėjo žinoti.
Galiausiai nutariau, kad dar ne laikas imtis knygos, nes visi faktai turi susigulėti. Iki šiol yra daugybė iki galo neišspręstų klausimų.
„Dar palauk. Vėliau suteiksiu daugybę vertingos ir teisingos informacijos. Labai noriu, kad kas nors parašytų objektyviai, įdomiai, intriguojamai, o ne pateikdami savas sapaliojimus į vienerius vartus. Tos keturios menkai perkamos ir žinomos knygos, kuriose buvo rašoma apie šiuos įvykius, nevertos nė mažiausio žmonių dėmesio ir sunkiai uždirbto lito. Jose nebuvo pateikti tikri faktai, o viso labo tik kažkieno sukurtos prielaidos“, – kalbėjo D. Kedžio gerbėjas M. Kuprevičius.
– Kokia jūsų nuomonė apie neseniai žiniasklaidoje pasiviešinusį ir policijos viršūnėse sumaištį sukėlusį slaptą informatorių Mindaugą Žalimą, kuris tikino iš anksto žinojęs apie D. Kedžio planuojamas skerdynes. Anot šio asmens, jis apie tai informavęs aukštus policijos vadovus, tačiau galiausiai buvęs nemaloniai nustebintas teisėsaugos neveiksnumu ir pasyvumu? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi M. Kuprevičiaus.
– Informatorius mane nustebino tuo, kad pirmiausia kreipėsi į žurnalistus, kurie nuo pradžių itin aršiai pasisakė prieš D. Kedžio aplinką ir kelissyk pabrėžė, kad viskam vadovavo N. Venckienė. Tai kelia tam tikrų minčių. Bet visiškai sumenkinti šio žmogaus negalėčiau, nes po jo ištartų žodžių vienas po kito virto aukšti kriminalinės policijos vadovai.
Aišku, kad Drąsius norėjo žudyti dukters skriaudikus. Bet tada kyla klausimas, kodėl jam kažkas leido imtis tokių veiksmų? Tai gal kažkas vietoje jo nužudė tuos žmones (mergaitės seksualiniu išnaudojimu viešai apkaltintus Kauno teisėją Joną Furmanavičių, L. Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę – red. past.)?
Kaip jau minėjau, greičiausiai Drąsius buvo pakištas aukštų veikėjų iš įtakingų struktūrų.
Pasinaudojo, išvijo ir apšmeižė?
– Anksčiau negailėjote karčių žodžių D. Kedžio tetai Audronei Skučienei ir jo pusbroliui Tadui Skučui, N. Venckienės sutuoktiniui Aidui Venckui. Kokia jūsų nuomonė apie N. Venckienę? Ar tiesa, kad būtent ji apkaltino apsivogus D. Kedžio namuose?
– Su Neringa esu gal tik tris kartus pasisveikinęs. Niekada su ja nebendravau. Pernai per gegužės įvykius prie jų namų Garliavoje N. Venckienė netikėtai atsigulė į ligoninę. Nežinau iš kur ji buvo išvežta, bet tomis dienomis į Klonio gatvę nebuvo atvykęs greitosios pagalbos automobilis.
Neringos „padėka“ už mano pasirodymą buvo tokia, kad neva aš apvogiau juos. Buvau apkaltintas esą išsinešiau Drąsiaus kuprinę su daiktais. Taip, porai dienų buvau pasiskolinęs geltonus D. Kedžio marškinėlius, kuriuos jie patys man davė, bet galiausiai juos grąžinau.
Praėjus kuriam laikui viename skandalų laikraštyje pasipylė žinios, kad dirbu specialiosioms tarnyboms, praeityje priklausiau Vilniaus brigadai. Kažkur netgi buvo rašoma, kad mane į Klonio gatvę atsiuntė pats Artūras Paulauskas (buvęs generalinis prokuroras, dabartinis politikas – red. past.).
Aš tai šeimai viską atleidau, dėl nieko nepykstu. Bet idealizuoti jų negalima.
Žinau, kad daugeliui jų nepatiko, kai viešai pareiškiau savo nuomonę apie D. Kedžio ir L. Stankūnaitės santykius. Kai kas rimtai supyko, kai pasakiau, jog man atrodo nesveikai, kad 29-erių vyras miega su 15-mete mergina, o ji vėliau pastoja. Tai laikau pedofilija.
– Koks šio žaidimo tikslas?
– Naujas, skambiai pavadintas judėjimas bando prasiveržti į politiką. Juk politika – savisaugos instinktas. Kiek žinau, jiems vis sunkiau sekasi rasti naujų pasekėjų.
Teisiškai žvelgiant, negalima mergaitės motinai negrąžinti. Jei motinai nepareikšti įtarimai, ji gali auginti dukterį. Šiuo atveju tinkamiausia būtų pasielgti taip, kad mergaitė gyventų su seneliais. O dar geriau, kad slapčia išvažiuotų iš Lietuvos ir užsienyje pradėtų naują gyvenimą.
Buvo tapęs gyvu taikiniu
– Esate minėjęs, kad Klonio gatvėje teko matyti netikėčiausių dalykų. Papasakokite plačiau.
– Niekam iš tomis dienomis Klonio gatvėje budėjusių žmonių nėra paslaptis, kad dažnai į Kedžių ir Venckų namus ateidavo šalia gyvenanti teta Olia. Ji pasisodindavo mergaitę ant kelių ir prašydavo, kad ji pasakotų apie „dėdę Ūsą arba dėdę Joną“.
Kol kas nenoriu atskleisti visų negražių dalykų, kuriuos man teko matyti tomis dienomis Garliavoje, bet buvo pasitelkti veiksmai, susiję su burtais, juodąja magija, kitais paranormaliais reiškiniais.
Iš patikimų žmonių teko girdėti, kad specialiosios tarnybos neretai sudėtingose operacijose ir naudoja juodąją magiją.
– Jūs gana drąsiai ir aštriai pasisakote apie šią visuomenę jaudinančią istoriją. Ar nebūta mėginimų jūs nutildyti?
– Kai pasibaigus Garliavos apgulčiai pernai gegužę grįžau į namus Vilniuje, buvo išversti mano namai. Net buvo išgriauta namų siena. Matyt, kažkas ieškojo mano kompiuterio, kažkokių užrašų. Bet kompiuterį visada vežiojuosi su savimi.
Galiausiai jis buvo paimtas tada, kai buvau apkaltintas Editos Žiobienės (vaiko teisių apsaugos kontrolierės – red. past.) šmeižtu interneto erdvėje.
Po kurio laiko iš namų kiemo dingo mūsų šeimos automobilis. Paskambinau į policiją pranešti, kad pavogė mašiną, tačiau man pasakė, jog ji išvežta. Neva buvo pastatyta neleistinoje vietoje.
Po trijų mėnesių žmona atvažiuoja ir netikėtai kieme lūžta automobilio ratas.
Nuvažiavęs į automobilių servisą sužinojau, kad ratas buvo įmantriai atsuktas. Meistras tiesiai pareiškė: „Vaikeli, tave norėjo kažkas nužudyti. Jei greitis būtų bent 80 km/val., būtum vertęsis ir žuvęs.“
Keistų įvykių grandinė. Neabejojama, kad tokiais būdais bandoma mane paveikti.
Bet manęs jie neišgąsdins. Nesigailiu nė vienos Garliavoje praleistos sekundės, nes atėjau kovoti ne už A. Skučienę ir net ne už mergaitę, o už Drąsiaus tėvelius ir jį patį, kuris, deja, jau negali tęsti pradėtos kovos.
Manau, kad trečiojo pedofilo Aido net nebandoma ieškoti, greičiau jį bandoma sukurti. Todėl bet kokios pastangos mane išstumti iš šios istorijos – sunkiai suvokiamos.
Neužilgo visuomenei pateiksiu faktų, kas iš tiesų buvo tas trečiasis pedofilas ir kas tą lemtingą 2009 metų spalio 5-ąją D. Kedį iš namų išviliojo, o vėliau kone pusmetį slapstė.
