Suskambo mano mobilusis telefonas. Atsiliepęs klausiu, kas. Išgirstu nepažįstamą moterišką balsą, siūlantį susitikti. Suintriguotas klausiu, iš kur ji mane pažįsta. Ji atsako, kad mano telefono numerį davęs vienas mano pažįstamas, kurio ji nenorėtų įvardinti. Sutartu laiku atvažiuoju į sutartą vietą. Sėdžiu mašinoje, laukiu. Staiga atsidaro mano džipo durelės ir greta manęs sėdasi moteris. Gal kokių trisdešimt penkerių metų, aiškiai - seniausios profesijos atstovė, raukšles ir nesveiką odos spalvą slepianti po storu kosmetikos sluoksniu.
- Na, važiuojam? - įžūliai šypsosi.
- Kur? - klausiu šokiruotas.
- Kaip kur, pas tave!
Ir tada suprantu įkliuvęs. Jokia ji mano pažįstamo pažįstama. Tai tiesiog naujas prostitucijos verslo būdas. Tiesiog atsitiktinai surenkamas telefono numeris ir, jei atsiliepia vyras, siūloma susitikti. Galvoje man viena mintis - kaip ja atsikratyti.
- Žinai, - sakau aš, - šiandien man nieko neišeis, gal susitikim kitą kartą.
- Nieko, - atsako ji šypsodamasi, - pavažiuokim kur į nuošalią vietą, toliau nuo žmonių akių, ir aš greitai tau viską padarysiu.
O aš žiūriu į ją ir galvoju, kad mane tuoj tuoj supykins.
- Gerai, - sakau jai ir ištiesiu dvidešimties litų banknotą, - imk pinigų, nueik į tą kioską, nupirk man cigarečių, o jei nori, tai ir sau.
- Ką gi, - atsako ji su vos juntamu nepasitikėjimu balse, - aš tuoj grįšiu.
Išlipa, o rankinę palieka ant automobilio sėdynės.
Vos ji nutolsta per kelis žingsnius, rankinuką padedu ant šaligatvio ir staigiai nuspaudžiu akceleratoriaus pedalą...
