Socialiniuose tinkluose ir reklamose dažnas tas pats modelis: žmonėms siūlomos stebuklingos priemonės, kurios neva valo organizmą, stabdo senėjimą, augina raumenis, gerina odą, jaunina, suteikia energijos ar net padeda išvengti ligų.
Tokių „panacėjų“ ir įvairių „sveikatinimosi patarimų“ viešojoje erdvėje apstu – Dominyko Kubiliaus kanale „Ant laužo TV“ viešėjęs A. Vilutis „sudegino“ visus gražiai ir viliojančiai skambančius teiginius, kurie dažniausiai prasilenkia su realybe.
„Visų pirma deginsim nereikalingą maisto papildų vartojimą, iškėlimą įvairių produktų kaip stebuklo, kaip turinčių magiškas savybes. Kažkiek, man atrodo, turėtume padeginti ir tai, ką influenceriai kalba apie juos, nes nepasidomi nė kiek ir tada sako dalykus, kurie buvo parašyti scenarijuje kažkur“, – sako A. Vilutis.
Mumijus, ricinos aliejus ir stebuklingas „detoksas“
Vienas dažniausiai sveikatingumo industrijoje naudojamų žodžių yra „detoksas“. Socialiniuose tinkluose ir įvairiose programose žmonėms siūloma valyti organizmą mumijumi, ricinos aliejumi, specialiomis arbatomis, badavimu ar egzotiškomis ceremonijomis.
Tačiau mokslininkas sako, kad daugeliu atvejų „stebuklingas detoksas“, išvalantis organizmą, pristatomas klaidinančiai. A. Vilutis sako, kad viena dažniausių manipuliacijų – pasiremti tikrais moksliniais terminais ir tada prie jų pridėti nepagrįstus pažadus. Vienas to pavyzdžių, aptartas tinklalaidėje, buvo mumijus.
Paklaustas, kas tas mumijus, mokslininkas jį apibūdina kaip mineralinius darinius, „junginių miksą“, dažniausiai išgaunamą iš kalnų Himalajuose. Pats mumijus, kaip junginys, yra tiriamas, vis tik kol kas klinikinių tyrimų yra vos keleta, medžiaga nėra pilnai ir išsamiai ištirta.
Vis tik, kalbėdamas apie šios medžiagos vartojimą, A. Vilutis įžvelgia kelias grėsmes. Viena jų, kad parduodama neištirta medžiaga, žmones suklaidina tai, kad ji gali būti patvirtinta trečiųjų šalių laboratorijų kaip neturinti kenksmingų priemaišų, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų, bet taip sukuriamas klaidingas įsivaizdavimas, kad jeigu „laboratoriškai patikrinta“ – esą naudinga sveikatai, nors visiškai neaišku, kokių mineralinių ar kitokių medžiagų yra jo sudėtyje.
„Pats mumijus, pagal savo mineralinę sudėtį, galima jį būtų tirt. Problema, kad tas mumijus, kuris čia yra tampomas, jo niekas netiria. Tas mumijus yra gautas iš bet kur, apčiupinėtas tom rankom, sumiksuotas su kažkuo ir tada žmogui kišamas į burną“, – dėstė mokslininkas.
Žmones klaidina ir medžiagos reklamos, kuriose kalbama apie stebuklingai pagydomus sulaužytus kaulus, oksidacinio streso, kuris prisideda prie įvairių ligų išsivystymo, mažinimą ir t. t. Į klaidingą reklamą įpynus moksliškai pagrįstus dalykus, sukuriamas klaidingas pasitikėjimas:
„Jeigu mes „pagoogle'insim“ bet kas: ar oksidacinis stresas prisideda, tarkim, prie senėjimo, lėtinių ligų? Taip. Tu randi kažką, kas yra ištirta, randi kažką, kas yra parodyta, ir tu randi tai, tau „Google“ patvirtina.
Daug kam užtenka įeit į „Google“ ir pažiūrėti, ar yra šaltinių, tada tu automatiškai kažkodėl patiki ir kitais žodžiais, nes tau jau pasėjo kažkokių teisingų terminų ar dar kažko ir tada tu pradedi tikėti.“
Kaip stebuklinga „detokso“ priemonė aukštinamas ir ricinos aliejus, esą išvalantis organizmą ir žarnyną nuo kirmėlių ir kitų „blogybių“. A. Vilutis sako – lygiai taip pat žarnyno veiklą galima suaktyvinti vartojant linų sėmenis, chia sėklas.
„Mes suprantam, kad čia niekuo neišskirtinis dalykas, visų pirma, tai kodėl dabar ricinos turėtų dabar mums tuos kirminiukus išvaryti? <...> Tai yra absurdas biologiškai, tai negali įvykt, neįmanoma, kad tai įvyktų“, – juokdamasis iš tokių teiginių absurdiškumo aiškino jis.
Jis pastebi, kad žmonės yra tarsi įbauginti pasakymais ir raginimais neva valyti organizmą nuo grybų, bakterijų, nors įvairių mikroorganizmų turime daugiau nei ląstelių, jie yra reikalingi ir naudingi. Nuo mieliagrybių iki archėjų – visa tai randama organizme natūraliai.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
Geriausias „detoksas“ – mūsų pačių organizmas
Ieškodami stebuklingų būdų esą detoksikuoti organizmą, pamirštame pačius paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, apsilankymą pirtyje – jos poveikis yra moksliškai patvirtintas. Galiausiai, nereikia nieko ieškoti ar papildomai vartoti – pačią efektyviausią detoksikacijos sistemą jau turime:
„Geriausias detoksas ir vienintelis, beje, patvirtintas moksliškai detoksas, kas tai yra? Tai yra mūsų kepenys, inkstai ir niekas kitas nepadarys geriau negu mūsų pačių organizmas.“
Neretai tokie ir kiti esą detoksikacijos būdai, pavyzdžiui, geriant įvairias arbatas iš žolelių, išpopuliarėja dėl naudojamų marketingo triukų – juos reklamuojantys žmonės pasakoja apie esą realybėje matytus atvejus, kaip žmogus pasveiksta, atvykę su dideliais augliais, per trumpą laiką išvyksta jau be jų.
A. Vilutis aiškina, kad girdėdami tokias istorijas žmonės įtiki jų veiksmingumu ir kenčia pačios pažeidžiamiausios grupės – žmonės, susidūrę su rimtomis sveikatos problemomis, ieškantys įvairiausių būdų sveikti.
„Pažeidžiamiausios grupės dėl to labiausiai kenčia, nes iš tikrųjų kas nutinka, tai jom pasidaro blogiau, nes yra atidedamas gydymas ir tik pablogėja dar visa ta būklė“, – liūdną tiesą konstatuoja mokslininkas.
Anot A. Vilučio, reklamuojant tokius dalykus žmonėms pateikiama dalis teisingų faktų, tačiau nepateikiama visa tiesa iki galo. Pavyzdžiui, pasakoma, kad inkstai ir kepenys detoksikuoja organizmą, bet esą reikia papildomai „išvalyti“ šiuos organus nepateikiant aiškių faktų, kodėl.
Ir nors žodis „toksinai“ jau girdėtas ir pažįstamas kiekvienam, reklamuojant įvairias esą detoksikuojančias medžiagas retai paaiškinama, kas konkrečiai turima omenyje. A. Vilutis svarsto, galbūt tokiais atvejais „toksinais“ įvardijami sunkieji metalai, mirusios nepašalintos ląstelės, jų sankaupos – jei tokių ir gali atsirasti dėl tam tikrų būklių, gydymą visada turi skirti gydytojas.
Vis dažniau realybė tokia, kad žmonės nepasitiki farmacija ir gręžiasi į sveikatingumo sferą, tačiau A. Vilutis aiškiai atskiria: farmacija yra viena labiausiai kontroliuojamų ir prižiūrimų sričių, priešingai nei sveikatingumo sektorius, kuris vis dar menkai reguliuojamas.
„Tie žmonės, kurie kalba, akivaizdžiai neturintys išsilavinimo jokio – nekalbu medicinio, mokslinio ar panašiai, iš skirtingų sričių galima apie tai komunikuot – bet atrodo, kad jie nežino. Aš būtent tą noriu ir pabrėžt – jūs pastebėkit, kad jie nežino, jie nepaaiškina dėl to, kad jie negali pasakyt, kas tai yra.
Visiem žmonėm pritaikyt to pačio dalyko neįmanoma. Ir, beje, tie žmonės, kurie dažnai sudvejoja medicina, jų pagrindinis argumentas yra: taigi medicina yra personalizuota, jūs turit žiūrėt į kiekvieną žmogų, bet tuo pačiu metu įtikėję eina ir klauso, ką kalba visiems tinkamo“, – kalba A. Vilutis.
Nusiteikę prieš tradicinę mediciną kaip argumentą dažnai naudoja ir tai, kad vaistai turi šalutinį poveikį – tai indikuojama vaistų informaciniuose lapeliuose:
„Mes žinom, kokius šalutinius poveikius turi paracetamolis, mes žinom, kokius šalutinius poveikius turi ibuprofenas, mes žinom, kad blogiausia, kas gali būt, tai jis išeis į aplinką ir labiau kenks aplinkai galų gale, čia kalbame apie tai, nes iš mūsų organizmo jis pasišalins labai greitai – čia mažiausia problema, jis tikrai nesilaiko ir nesikaupia.“
Už dietas ir kraštutinumus organizmas sumoka kainą
Kalbėdamas apie įvairias badavimo ir ekstremalias dietas, A. Vilutis sako, kad dalis žmonių jaučiamą naudą gali sieti net ne su realiu biologiniu poveikiu, bet ir su placebo efektu.
„Dažniausiai yra tiesiog psichologinis įsitikinimas. Mes čia kalbam apie visokius dalykus, mes nepaminim, kad placebo yra tikriausiai pats geriausias ir geriausiai įrodytas dalykas. Visi žino, dėl placebo tikrai matom, kad žmonės įtikėję, jiem veikia labiau“, – sakė jis.
Mokslininkas priduria, kad ieškodami stebuklingų būdų sulieknėti ar pagerinti savijautą žmonės dažnai nukrypsta nuo elementarių sveikos gyvensenos principų ir pradeda laikytis itin griežtų režimų.
Jo teigimu, šiandien ypač populiari vadinamoji „carnivore“ dieta, kai valgoma beveik vien mėsa. Socialiniuose tinkluose galima rasti daugybę istorijų apie tariamai stebuklingus pokyčius, tačiau kartu žmonėms aiškinama, kad prasta savijauta ar pablogėjusi išvaizda esą yra laikinas, būtinas etapas.
„Jeigu kažką tokio girdim – nėra gerai tau būt leisgyviu, jokiu būdu. Tavo organizmui tai nenaudinga“, – pabrėžė pašnekovas.
Anot jo, net ir protarpinis badavimas turėtų būti vertinamas itin atsargiai ir, jei jau taikomas, tik su specialistų priežiūra. O geriausias ir sveikatai naudingiausias sprendimas visada bus laikytis sveikų mitybos įpročių.
„Aš pats, pavyzdžiui, niekada dietų nesilaikiau, bet aš puikiai suprantu, kas yra kalorijų deficitas. Jeigu tu nori numest svorio, tai tu mažini kalorijų kiekį. Mes ieškom greitos išeities“, – kalbėjo jis.
Mokslininkas sako, kad organizmo vedimas į kraštutines būsenas nėra nekaltas eksperimentas. Jo teigimu, įvairūs badavimo režimai ir kitos organizmui stresą keliančios praktikos gali skatinti pažaidas ląsteliniame bei genetiniame lygmenyje.
A. Vilutis aiškina, kad genetinė medžiaga nuolat reguliuoja įvairiausias organizmo funkcijas, tačiau ilgainiui dėl susikaupusių pažeidimų šie mechanizmai ima veikti prasčiau.
„Ir tai ne iškart pasirodo, tai pasirodo tiktai po daug metų kartais. Už tai žmonės greičiau sulaukia visokių neurodegeneratyvinių ligų, Alzheimeris pasireiškia, dar kas. Visa tai kaupiasi per gyvenimą“, – teigė jis.
Ar tikrai paprastas vanduo nehidratuoja?
Tinklalaidės metu aptartas ir socialiniuose tinkluose populiarus mineralais bei kitomis medžiagomis praturtintas vanduo. A. Vilutis sako, kad daugumoje tokių reklamų gausu bendrų, sunkiai patikrinamų teiginių, tačiau kartais jose pasitaiko ir akivaizdžiai klaidinančios informacijos.
„Buvo paminėta, kad hidratuojantis vanduo yra tik tada, jeigu jis yra su šitom medžiagom, <...> įprastas vanduo nehidratuoja. Tai yra melas. Įprastas vanduo yra geriausiai mus hidratuojantis junginys“, – teigė mokslininkas.
Jo teigimu, mada į vandenį papildomai dėti elektrolitų ar įvairių mineralų nėra pagrįsta daugumai žmonių. Nors elektrolitai tam tikrais atvejais gali būti naudingi, daugeliui žmonių jų papildomai vartoti nereikia.
„Mes jų gaunam iš mūsų įprastos mitybos pakankamai. Vieninteliai atvejai, kada mes jų negaunam, tai yra intensyvus sportas. Bet tai nereiškia, kad jeigu kiekvieną dieną pusvalandį pabėgioji ar ant takelio pavaikštai, jau tau reikia. Kai kalbam apie maratoną, ten jokių kalbų nėra – elektrolitų tikrai reikia, jie būtini“, – aiškino A. Vilutis.
Pasak jo, ir šiuo atveju pasikartoja tas pats modelis: paimama dalis tiesos, o tada ji išplečiama iki teiginio, kuris jau nebeatitinka realybės.
„Matom visą laiką tą patį. Yra tiesos, bet ta tiesa yra ištempiama taip, kad dabar kiekvienam žmogui reik elektrolitų. Čia yra melas. Mes įsisavinam vandenį puikiai“, – sakė mokslininkas.
Kolageno pažadai: kur baigiasi biologija ir prasideda reklama?
Dar viena itin populiari sveikatingumo industrijos žvaigždė – kolagenas. Jam priskiriamos kone stebuklingos savybės: nuo odos stangrinimo ir jaunėjimo iki plaukų, nagų bei sąnarių būklės gerinimo.
Vis dėlto A. Vilutis pabrėžia, kad reikia atskirti biologinę kolageno funkciją organizme nuo to, ką žada jo papildų reklamos.
„Mūsų organizme jo biologinė funkcija, tokio kaip junginio, yra žinoma. Jis mums reikalingas, mes jį turim, jis tikrai yra svarbus elastingumui odos, jis svarbus ir sąnariams. Bet tai nėra papildo funkcijos, tai yra mūsų biologiškai organizme esančio kolageno funkcijos“, – aiškino jis.
Mokslininkas pažymi, kad žmonės dažnai klaidingai įsivaizduoja, jog išgertas kolagenas tiesiogiai pasiekia odą ar sąnarius, ląsteles, tačiau organizme viskas yra apdorojama: keliauja pro visą žarnyną, yra suskaidoma.
Tačiau čia atsiranda naujas terminas: hidrolizuotas kolagenas. Tai yra suskaidyta molekulė, mažos baltymo dalys, kurias organizmas gali įsisavinti, tačiau tai jau nebėra visas vientisas baltymas.
Tokios medžiagos vartojimą mokslininkas paaiškina pasitelkdamas konstruktoriaus pavyzdį: iš viso didelio statinio paimama keliolika ar keliasdešimt kaladėlių ir įsivaizduojama, kad tai yra tas pats statinys, tačiau toks įsitikinimas – klaidingas:
„Organizmas sumaišo tai, ką mes vartojam nuolatos, baltymus įvairiausius, <...> ir tada iš kur jam žinoti, ar iš tikrųjų čia kolageną reikia gaminti?“
A. Vilutis aiškina, kad yra daugybė mokslinių tyrimų apie kolageną, jo poveikį sąnariams, tačiau kalbant apie poveikį odai, tendencija aiški: kolagenas nepasiekia to, ko siekia jį vartojantieji, be to atkreipia dėmesį ir į tai, kad Europos maisto saugos institucijos (EFSA) taisyklės neleidžia kolageno gamintojams laisvai deklaruoti įvairių sveikatingumo naudų.
„Jeigu reklamoj kažkas pamato tokius teiginius, tai galima tiesiai šviesiai rašyt, skųsti ir tai yra neleistina“, – teigė mokslininkas.
Vis tik tokie teiginiai gali atsirasti, jei atlieka savo klinikinius tyrimus, tačiau jie dažniausiai būna itin mažos apimties, neperžiūrėti nepriklausomų mokslininkų. Jis pasakoja pats analizavęs ir mokslinių tyrimų apžvalgas bei čia pastebėjęs įdomią tendenciją, kuri aiškiai parodo, kokia situacija yra iš tiesų:
„Labai įdomiai parodyta, kad kolagenas gali padėti, yra potencialo. Bet jeigu mes tyrimus padalinam į tuos, kurie buvo daryti nepriklausomai, ir tuos, kurie buvo padaryti su finansavimu iš kolageno įmonių, toj grupėj, kur buvo finansuoti kolageno įmonių, buvo teigiami rezultatai, o tie, kur buvo nepriklausomi tyrimai, nebuvo teigiamų rezultatų“, – sakė jis.
Tad kokia mokslininko nuomonė apie kolageną – verta jį pirkti ar ne? A. Vilutis sako, kad negali atsakyti vienareikšmiškai, nes mokslininkai bėgant metams gali išsiaiškinti naujų dalykų, tačiau pats nėra radęs nė vieno produkto, kurį galėtų rekomenduoti.
Peptidai – mokslo proveržis ar pavojingas eksperimentas su savimi?
Dar viena sparčiai populiarėjanti sveikatingumo industrijos kryptis – įvairūs peptidai. Nors dalis jų parduodami su užrašu, kad nėra skirti nei žmonių, nei gyvūnų vartojimui, tai nesutrukdo susiformuoti aktyviai jų vartotojų bendruomenei.
„Jie kaip ir apeina visus įstatymus parašydami šiuos teiginius. Bet komunikacija, kodėl jie ir kam gali būti naudingi, ar tai būtų tiesa, ar melas, vyksta pogrindyje. Tie, kam reikia, labai greitai susižino, kas „padeda“, dėl ko „padeda“, kokios dozės „padeda“ <...> ir tada juos tiesiog nukreipia į puslapį“, – aiškino mokslininkas.
Pasak jo, tokios interneto svetainės dažnai formaliai apsidraudžia nuo atsakomybės, tačiau realus jų tikslas puikiai suprantamas besidomintiems.
„Mes matom tuos puslapius ir kai kuriuose jų rašo: „Prisijunk prie bendruomenės“. Į mokslų centrą čia kartu susirinksim ir darysim tyrimus kartu?“ – ironiškai klausia A. Vilutis.
Anot jo, ši tendencija nėra išskirtinai lietuviška – peptidų mada atkeliauja iš užsienio, o dalis medžiagų gaminamos visiškai nekontroliuojamomis sąlygomis. „Visi tie peptidai iš Kinijos dažniausiai ateina ir yra gaminami rūsiuose visokiuose. Tai yra parodyta ir akivaizdu“, – kalbėjo jis.
„Injekcinis įdegis“ – mada, apie kurios žalą nežinoma
Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vis dažniau reklamuojami peptidai, kurie esą leidžia greitai įgauti įdegį be saulės. Paklaustas, kaip tokie preparatai veikia, mokslininkas aiškino, kad jie remiasi natūraliais organizmo signalais.
„Šitie peptidai jau yra aiškus signalas, jie jau yra žinomas signalas. Jie duoda aiškų signalą, kad dabar eik ir gamink man pigmentą tam tikrą odos“, – sakė jis.
Anot jo, mokslininkai jau seniai žino signalines molekules, kurios dalyvauja odos pigmentacijos procesuose, todėl laboratorijose galima sukurti jų sintetines versijas. Tačiau problema atsiranda tuomet, kai šios medžiagos dirbtinai sustiprinamos.
A. Vilutis pabrėžia, kad būtent čia slypi didžiausias pavojus. Pasak jo, žmonės dažnai mato tik pageidaujamą rezultatą – tamsesnę odą, tačiau nevertina galimų ilgalaikių pasekmių. „Vienas šalutinių efektų yra odos vėžys, va taip paprastai“, – įspėjo mokslininkas.
Jis aiškina, kad sintetiniai peptidai gali veikti stipriau nei natūralūs signalai organizme, todėl pasekmės ne visuomet yra prognozuojamos.
„Kai mes pridedam tą sintetinę dalį prie kai kurių peptidų, kurių yra šimtai jau dabar, sunku visus sužiūrėt, ir mes sukuriam tokį kyborgą, kuris yra galingesnis. Jis ateina su savo „kaip aš greitai įdegiau“ ir ateina su tuo pačiu „kaip man greitai odos vėžys galėjo pasireikšt“, – kalbėjo pašnekovas.
Anot jo, žmogaus organizme veikia daugybė sudėtingų signalinių kelių, todėl neįmanoma tiksliai numatyti, kaip tokie preparatai paveiks kiekvieną organizmą. Jo teigimu, jei žmogus jau turi pakitusių ląstelių ar ankstyvų ikivėžinių procesų, tokia susileidžiamų medžiagų stimuliacija gali tapti papildomu rizikos veiksniu.
„Jeigu tu turi kažkokį suvėžėjusį audinį truputį, bet dar ne tokį piktybinį, jie labai greitai gali įjungt ir piktybiniu paverst. Tai yra vienas akivaizdžiai žalingiausių dalykų, kur tikrai parodyta, kad gali sukelt problemų“, – sakė mokslininkas.
Vis dėlto A. Vilutis pripažįsta, kad vertindamas peptidų vartotojus jaučia ne pyktį, o gailestį. Jo manymu, daug žmonių tokių priemonių griebiasi ne iš blogos valios, o dėl noro greitai atitikti visuomenėje kuriamus grožio standartus.
„Ozempic“ ir svorio metimo preparatai – kur baigiasi mokslas ir prasideda pavojingi eksperimentai?
Kalbėdamas apie svorio metimui naudojamus preparatus, A. Vilutis pabrėžia, kad svarbu atskirti moksliškai patvirtintus vaistus nuo nelegaliai platinamų ar dar nepatvirtintų medžiagų. Pasak jo, didžiausias proveržis šioje srityje prasidėjo nuo diabetui gydyti skirto vaisto „Ozempic“.
Iš pradžių buvo pastebėta, kad jo veiklioji medžiaga semagliutidas ne tik padeda kontroliuoti cukrinį diabetą, bet ir mažina kūno svorį. Vėliau imti kurti ir kiti svoriui kontroliuoti skirti vaistai.
Jis mini Lietuvoje prieinamą preparatą „Mounjaro“, kurio veiklioji medžiaga tirzepatidas laikoma pažangesne šios grupės vaistų versija. Vėliau atsirado ir preparatas „Wegovy“, kuriame iš esmės naudojama ta pati veiklio medžiaga, kaip ir „Ozempic“, tačiau yra skirtas būtent nutukimo gydymui.
Nors socialiniuose tinkluose šie vaistai dažnai aptariami prieštaringai, pašnekovas pabrėžia, kad tam tikrais atvejais jie iš tiesų gali būti labai naudingi. Anot jo, gydytojai tokius preparatus skiria žmonėms, kurie susiduria su sunkiu nutukimu ar sveikatos sutrikimais, dėl kurių svorio nepavyksta sumažinti vien keičiant mitybą ar didinant fizinį aktyvumą.
„Kai žmogus galbūt yra pasiekęs jau tokią būklę, kai nebegali įprastais būdais numesti to svorio, galbūt labai sudėtinga dėl maisto plano laikymosi, galbūt hormoninė veikla yra sutrikusi, kad jau nebeišeina niekaip, tai tokiu atveju aš sakyčiau, kad tai kai kuriems žmonėms yra stebuklas, nes iš tikrųjų tai yra vienintelis būdas, kuris padeda“, – teigė jis.
Mokslininkas pabrėžia, kad visada galima pasitikėti tik tuo, kas yra pagrįsta moksliniais įrodymais ir klinikiniais tyrimais, o tokius vaistus gali skirti tik gydytojo ir naudojamas su jo priežiūra.
Šalutiniai poveikiai pasireiškia ne tik virškinimo sistemai
Vartojantys įvairius vaistus svorio mažinimui, dažniausiai minimi jų šalutiniai poveikiai, susiję su virškinimu – nemalonų jausmą viduriuose, pykinimą, viduriavimą, vidurių užkietėjimą.
Tačiau mokslininkų dėmesį vis dažniau patraukia ir poveikis smegenims. Anot jo, dabar aktyviai tiriama, kaip GLP-1 grupės vaistai veikia vadinamąją greito atpildo sistemą smegenyse.
Dėl to daliai žmonių gali sumažėti noras ne tik valgyti, bet ir vartoti alkoholį, lošti ar užsiimti kita veikla, kuri anksčiau teikdavo stiprų pasitenkinimą.
„Vienas iš šalutinių efektų yra būtent tas toks anhedonijos jausmas – tu nebejauti tokio pasitenkinimo. Kai kam pasitenkinimą teikia žaidimai, kai kam alkoholis“, – sakė jis.
Vis dėlto A. Vilutis pabrėžia, kad šie vaistai neturėtų būti vertinami kaip greitas ir universalus sprendimas. Jo teigimu, net ir pažangiausi preparatai veikia geriausiai tada, kai naudojami gydytojų priežiūroje ir kartu keičiant gyvenimo būdą.
Mokslininkas prideda, kad net ir vartojant gydytojo paskirtus vaistus, būtina kurti sveiką santykį su maistu, kurti sveikos mitybos įgūdžius, kad ji būtų palanki sveikatai ir visavertė.
Apie nelegalių peptidų keliamas rizikas kalbama per mažai
Vis dėlto šiandien viena labiausiai aptarinėjamų priemonių yra peptidai, vis dažniau pristatomi kone kaip stebuklinga priemonė, galinti iš esmės pakeisti žmogaus išvaizdą. Peptidai reklamuojami kaip greitas kelias į tikslą – neva padedantis numesti svorio, užsiauginti raumenų, pagerinti odos išvaizdą, įdegti ar net paskatinti plaukų augimą.
Tačiau mokslininką labiau neramina ne tik šių medžiagų populiarumas, bet ir tai, kaip jos reklamuojamos socialiniuose tinkluose – gražiai kalbama apie sveiką mitybą, gyvenimo būdą, tačiau galiausiai visada užsimenama ir apie naudojamas medžiagas, pateikiami įvairūs „protokolai“, kurie reklamuojami ir kitiems.
Pasak mokslininko, problema nėra tik pavieniai atvejai ar nedidelė nišinė rinka. Jis pabrėžia, kad kai kurios valstybės jau viešai įspėja visuomenę apie nelegalių peptidų keliamą riziką.
„Tą reikia suprast ne tiktai čia mums, kalbantis tarpusavy ar klausytojams, bet tą reikia suprast valstybiniu lygmeniu. <...> Per pastarąjį mėnesį tiek Australijos vyriausybė, tiek Austrijos vyriausybė skelbia žinutes, kad tai yra pavojinga, kad tai yra rinka, kuri plinta, kad to nedarykit, ir tai yra valstybiniu mastu paskelbtos žinutės“, – teigia A. Vilutis.
Anot jo, Lietuvoje kol kas apie šią problemą vis dar kalbama per mažai, nors nelegalių preparatų rinka jau yra susiformavusi, o peptidų gali gauti net paaugliai iš, pavyzdžiui, savo trenerių, kad „greičiau užsiaugintų raumenis“.
Mokslininkas pabrėžia, kad didžiausia problema yra ta, jog daugelis šių medžiagų nėra pakankamai ištirtos, todėl niekas negali tiksliai pasakyti, kokios bus ilgalaikės jų vartojimo pasekmės:
„Didžiausia problema su visais nelegaliais preparatais – mes negalim prigąsdinti ir sakyt, kad tau čia visi iš eilės vėžį sukels. Negalim. Ir gaila, kad negalim, nes mes tiesiog nežinom, kokie yra šalutiniai efektai. Tai yra neištirti junginiai.“
A. Vilutis pasakoja, kad socialiniuose tinkluose galima pamatyti ne tik diskusijas apie peptidus, bet ir konkrečius paauglių pokalbius apie vartojamas medžiagas, jų dozes bei „protokolus“. Pasak jo, tai jau tampa naujo grožio standarto dalimi – jis tai pastebi net eidamas gatve ir žvelgdamas į jaunus žmones.
Jo teigimu, šiuo metu nelegalių preparatų platinimo tinklai jau yra gerai išvystyti, o vartotojai žino, kur ir kaip šias medžiagas įsigyti. Ir nors apie to keliamas grėsmes kalbėti būtina bei įspėti žmones, galimybė tam užkirsti kelią jau yra praleista.
„Jau per vėlu. Jau yra tinklai užsimezgę, jau yra bendruomenės, jau yra žinoma, kur juos gauti, žinoma, kur užsisakyti netgi, jeigu ne iš vietinių. Ir ką tu užsisakai? Kas tuose milteliuose, kuriuos matom?“ – klausimus kelia A. Vilutis.
Mokslininkas pateikia ir realių pavyzdžių, kai peptidų vartojimas baigėsi rimtais sveikatos sutrikimais. Jis prisimena atvejį JAV vykusioje ilgaamžiškumo konferencijoje, kur dviem žmonėms po injekcijų prireikė skubios medicininės pagalbos.
Taip pat jis mini Australijos gydytojų perspėjimus, kad vis dažniau į ligonines patenka pacientai, kuriems prireikia skubios pagalbos po tokių preparatų vartojimo.
„Nežmoniškas širdies dilginimas ir atrodo, kad sutraukė visą krūtinę“, – vieną iš realių žmonių užsienyje patirčių įvardija A. Vilutis ir priduria, kad kai kurie peptidai gali prisidėti prie širdies, kepenų ir kitų organų padidėjimo, o ilgainiui – ir prie labai sunkių komplikacijų.
Dar vienas aspektas, kuris mokslininkui kelia nerimą, yra psichologinė priklausomybė nuo nuolatinio išvaizdos tobulinimo. Tai nėra identiška situacija, tačiau, anot jo, gali būti prilyginama priklausomybei nuo psichoaktyviųjų medžiagų:
„Jeigu žmogus jau yra priėjęs psichologiškai tą etapą, kur jis iš Kinijos kažkokių rūsių gautus miltelius pats sau maišosi, su kažkokiais švirkštais sau juos leidžiasi, tam žmogui reikia psichologinės pagalbos, tam žmogui reikia įvairios pagalbos.“
Ilgaamžiškumo pagrindai – paprastesni nei mums peršama
Galiausiai, jau ne vienerius metus pasaulį užkariavusi ilgaamžiškumo karštligė. Kalbėdamas plačiau apie šią industriją A. Vilutis pabrėžia, kad daugelis šiandien reklamuojamų priemonių remiasi ne tvirtais moksliniais įrodymais, o žmonių noru gyventi ilgiau ir atrodyti jauniau.
„Tai yra viena iš didžiausių industrijų – sveikatingumo industrija, ir tai yra kažkam tiesiog būdas gaut pinigų. Tai yra naudojimasis įprasta, žinoma psichologija – visą laiką tu norėsi būt sveikesnis“, – atvirai sako mokslininkas.
Kaip pavyzdį jis pateikia pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusią NAD molekulę ir su ja susijusias procedūras, kurios dažnai reklamuojamos kaip energiją didinanti ar net gyvenimą ilginanti priemonė. Organizmui NAD, susijęs su energijos gamyba, yra reikalingas, tačiau norint išsiaiškinti, koks yra realus poveikis organizmui, reikia daugiau ir išsamesnių tyrimų.
Galiausiai, pasak mokslininko, žmonės dažnai pamiršta, kad kol kas patikimiausi ilgaamžiškumą ir sveikatą lemiantys veiksniai yra labai paprasti, nors ir daugeliui „neįdomūs“, nes tai nėra stebuklingas papildas ar staigų efektą duodantys preparatai.
„Vieninteliai mokslu paremti ilgaamžiškumo aspektai yra tie, kurie yra visiems mažiausiai įdomūs: aktyvi veikla, vaikščiojimas – dabar yra iš tikrųjų parodyta, kad apie 7 tūkst. žingsnių jau pasiekiamas maksimumas, nereikia tų 10 tūkst. žingsnių. [Taip pat] asmeniniai ryšiai, draugystė su žmonėm, gyvenimas ne vienam iš esmės, miegas – tai yra viskas moksliškai patvirtinta.“
A. Vilutis kritiškai vertina ir agresyvią papildų rinkodarą. Pasak jo, vartotojai dažnai susiduria su moksliškai nepagrįstais arba net teisės aktams prieštaraujančiais teiginiais apie įvairių produktų naudą.
Jo teigimu, papildų vartojimas turėtų būti pagrįstas ne reklama ar socialinių tinklų rekomendacijomis, o realiu poreikiu ir medicininiais tyrimais. „Vienintelis atvejis, kai tau reikia papildų, tai kai tau tyrimai nustatė trūkumą, bet tai irgi turi būt nustatyta tyrimais“, – nedvejodamas sako A. Vilutis.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
