Amerikiečių istorikas teigia, kad Napoleono žygis į Maskvą žlugo ne dėl žiemos šalčių, o utėlių. Tai įrodo ir Vilniuje atrasti prancūzų karių palaikai.
1812 metų Napoleono invazija į Rusiją virto visišku fiasko. Naujos istorikų išvados byloja, kad tūkstančiai Napoleono karių žuvo ne dėl netikėtai užklupusios žiemos. Juos įveikė daug mažesnis priešas – utėlės.
Tokias išvadas amerikiečių istorikui Stephenui Talty padaryti padėjo ir 2001 metais Vilniuje atrasta masinė Napoleono karių kapavietė, praneša „Spiegel“.
Tiek Lietuvos, tiek užsienio istorikai teigia, kad Vilniuje atrasta masinė kapavietė yra unikali, nes ji yra viena didžiausių aptiktų Napoleono karių kapaviečių visoje Europoje. Primename, kad 2001 metais per statybas Vilniuje, buvusios karinės bazės teritorijoje Šiaurės miestelyje, aptiktoje kapavietėje rasta apie 2 tūkst. karių palaikų.
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „The Illustrious Dead: The Terrifying Story of How Typhus Killed Napoleon`s Greatest Army“ (liet. „Įžymios mirtys: siaubinga istorija apie tai, kaip šiltinė nužudė didžiąją Napoleono kariuomenę“) istorikas teigia, kad ne atšiauri carinės Rusijos žiema ar kazokai palaužė prancūzų kariuomenę, tačiau „karo maras“ – dėmėtoji šiltinė.
Pasak istoriko St. Talty, Napoleono Didžiosios armijos likimas buvo nulemtas daug anksčiau nei iššautas pirmasis šūvis.
Kariuomenė, didesnė už tuometinį Paryžių
1812 metų pavasarį daugiau nei 600 tūkst. karių – tai daugiau nei to meto Paryžiaus gyventojų, – vadovaujama nepalaužiamo korsikiečio, išžygiavo Rusijos link. Karinės kampanijos tikslas – nušalinti Rusijos carą Aleksandrą I.
Tačiau dar iki prasidedant mūšiams, keli kareiviai iškrito iš rikiuotės. Gal vyrai buvo girti kaip pėdai, tačiau priežastis galėjo būti ir kita, teigia „Spiegel“.
Milžiniškoje Napoleono kariuomenėje niekas neatkreipė dėmesio į kelis rikiuotę palikusius vyrus. Tačiau po 200 metų pastebėta, kad tie vyrai nebuvo beviltiški alkoholikai, tačiau jų mirtys pranašavo visos kariuomenės žlugimą.
St. Talty savo knygoje atkuria medicininę kariuomenės istoriją bei tiksliai dokumentuoja, kodėl 400 tūkst. vyrų negrįžo namo. Jo diagnozė – utėlės.
Anot jo, prancūzų kariuomenės stuburą sutriuškino ne kazokai ar atšiauri žiema, tačiau dėmėtoji šiltinė, liga, kurią sukelia riketsijos, o jas perneša drabužinės utėlės.
Vilniuje atradus žmonių palaikus, iš pradžių galvota, kad tai KGB aukų arba per vokiečių okupaciją nužudytų žydų palaikai. Tačiau karių sagtys bei uniformų likučiai su pulkų numeriais leido drąsiai teigti, kad tai Napoleono kariai.
Ištyrus DNR pavydžius, nustatyta, kad paskubomis palaidoti kariai sirgo liga, Napoleono laikais vadinta „kariuomenės maru“.
Amerikietis savo studijoje minutės tikslumu aprašo, kaip nekompetentingo vadovavimo bei akivaizdžių faktų ignoravimo mišinys drastiškai sumažino milžinišką kariuomenę. Teigiama, kad šiltine kasdien užsikrėsdavo apie 6 tūkst. karių. Tą, pasak autoriaus, įrodo ir tuometinio belgų fiziko J. L. R. de Kerckhove`o pastebėjimas, jog „sergančiųjų skaičius didėjo triuškinančiai greitai, visi jie šliaužia pakelėse, kuriose dažnas ir miršta“.
Vestfalijos bataliono vadas Friedrichas Wilhelmas von Lossbergas laiške į namus patvirtina belgo žodžius. Anot jo, „Napoleonas nė velnio nežino apie jo karius, besmunkančius šalikelėse“. Priduriama, kad imperatorius jautriai reagavo, todėl vengė segančiųjų ir mirštančių vaizdų.
Amerikiečių istorikas teigia, kad daugelis Napoleono gydytojų tikėjo „miazmos ligos teorija“. Anot jos šalininkų, cholera, maras ir kitos ligos plinta dėl „blogo oro“. Tokia nuomonė buvo savo laikmečio, kuriame niekas nežinojo apie mikrobus, produktas.
Dėl apgailėtinų higienos sąlygų utėlės galėjo plisti nevaržomai, o po 10–14 dienų pasirodė pirmieji infekcijos požymiai – aukšta temperatūra bei sunkūs galvos skausmai. Netrukus karius pradėjo mušti šaltis ir jų kūnai išseko. Ligoniai buvo tokie silpni, jog negalėjo pakelti vandens stiklinės.
Šiandien šiltinė lengvai išgydoma antibiotikais, tačiau tuomet be kraujo nuleidimo, žolelių, vyno ir truputėlio citrinos sulčių mikstūros, Napoleono eros daktarai ne ką daugiau tegalėjo pasiūlyti.
Vyriausias Napoleono gydytojas, paprašytas pasiaiškinti, kodėl vyrai miršta, atsidūrė tikrai sunkioje padėtyje, rašo „Spiegel“. Pasak jo, dėl visko kaltas nuolatinis lietus, fizinis išsekimas bei sugadinta degtinė.
Iki Napoleono kariuomenė pasiekė Maskvą, ji jau nebebuvo pajėgi kautis, tikina istorikas. Tad Prancūzijos imperatoriui nebeliko nieko kito tik 1812 metų spalio 19 dieną pasukti atgal į Paryžių.
Grįžtant atgal, išbadėjusi ir karščiuojanti kariuomenė, įžengusi į Vilnių, atrodė it zombiai. Ieškodami maisto kai kurie net valgė formaldehide pamerktus Vilniaus universiteto laboratorijų egzempliorius.
Priduriama, kad Napoleonui grįžtant į Prancūzijos sostinę, jis liepęs išplatinti biuletenį, skelbianti, kad „Jo Didenybės sveikata gera kaip niekad“.
