Jau daug kartų sakyta ir pakartota, kad Lietuva turi net du nacionalinius stadionus. Vienas jų, tas kuris ant Šeškinės kalvų sostinėje, niekaip nepasistato, o antrasis – senasis „Žalgirio“ – vis dar negali sugriūti.
Apsilankymas Istanbule (lietuviai vis įkyriai vartoja rusišką formą Stambulas) pakišo idėją, kurią viešai siūlau mūsų nevykusiems statytojams. Bent jau lėšų rinkimui. Žemiau pateiktame vaizdo įraše ne tik matyti, kaip atrodo nacionalinis Atatiurko vardo stadionas, bet ir girdisi, kas jame giedama. Lietuva tokių įkvepiančių giesmių sukūrė kur kas mažiau, nei godų apie „į karužę išjojantį bernelį“, kuris neaišku ar nujojo iki priešo. Bet pasistengus irgi galima sugalvoti tinkamas melodijas visiems reikalingiems, bet niekaip nepasistatantiems objektams ir pritaikyti tam turkišką verslo planą. Istanbulo (tepasiunta kalbininkai) miniatiūrų muziejuje eksponuojama tai, kas Turkijoje yra. O mes, užuot rašę strategijas 2030 metams, galėtume įsteigti miniatiūrų muziejų parodymui tam apie ką svajojama.
Melodija pradeda groti įmetus vieną lyrą į vieną iš pasirinktų automatų (skiriasi ir melodijos, nors dvasia panaši). Turistai meta noriai, tad ir mes galbūt surinktume bent jau vienai kokiai galimybių studijai apmokėti – Valdovų rūmų, stadiono arba Valstybės saugumo departamento pastato, metro ar oranžinių dviračių. O gal net atominės elektrinės.
