Šiais 2013 metais Europos kultūros sostine tapo Marselis. Istorijomis, legendomis ir netgi filmų scenarijais apipintas senasis miestas gali didžiuotis ir įspūdingais, neeiliniais architektūros objektais. Garsiojo Le Corbusier kūrinys Unité d’Habitation į Marselį sutraukia architektūros „piligrimus“ iš viso pasaulio, o bizantiškų motyvų kupinos bažnyčios ir fortai stebina savo išskirtiniu dydžiu. Naujasis Viduržemio jūros ir Europos civilizacijų muziejus („MuCEM“) taip pat stipriai ir ilgam įsirašė į istorinėmis legendomis apipinto, vieno pagrindinio Prancūzijos uosto miestovaizdį. Jo formų išraiškoje darniai tarpusavyje susivienijo modernios ir Viduržemio jūros architektūros tradicijos. „MuCEM“ yra Europos kultūros sostinės renginių pagrindinis ir svarbiausias objektas. Tai – trijų statinių kompleksas, reprezentuojantis Marselio miestą. Pristatome labiausiai išskirtinės architektūros komplekso dalį – Viduržemio jūros ir Europos civilizacijų muziejų, šių metų birželio mėnesį plačiai atvėrusį duris miestiečiams ir turistams.
Modernus XXI a. muziejus
Tarp miesto ir jūros, senosios prieplaukos uosto J4 vietoje, įkurtas naujasis muziejus užima 15 500 m² plotą, iš kurių 3 600 m² yra skirta dviejuose lygiuose išsidėsčiusioms parodų salėms. „MuCEM“ prezidentas Bruno Suzzarelli pabrėžia, kad XXI a. muziejus – tai ne tik didžiulė meno darbų ekspozicija. Tai – susitikimų ir patirčių vieta, kurioje susilieja spektakliai, konferencijos, kinas – įvairūs menų renginiai, papildantys tiesiogines muziejaus funkcijas. Šiame Viduržemio jūros ir Europos civilizacijų muziejuje yra įrengta 335 vietų auditorija, taip pat erdvė, skirta vaikų užsiėmimams, biblioteka, restoranas su patrauklia stogo terasa. Naujajame objekte yra ir nemažas skaičius moderniam muziejui eksploatuoti būtinų techninių patalpų su specialiais inžineriniais įrenginiais. Pagrindinė šio menų muziejaus ekspozicija yra dedikuota Viduržemio jūros kultūrai, kuri visų pirma siejasi su mokslu, menais, modernios valstybės kūrimu. Jo parodų salėse eksponatai atskleidžia svarbiausius civilizacijos istorijos momentus, reikšmingus visai žmonijai atradimus, keliones, kasdienį gyvenimą, religiją, politinius įvykius.
Ypatingą atmosferą kuriančios erdvės
Atsiveriančios aplinkos panoramos, jūra, saulė, mineralai – šie įvaizdžiai tapo architektų instrumentais, mąstant apie muziejaus architektūros koncepciją. Muziejaus planas – didžiulis 72 m kraštinės kvadratas, į kurį integruotas dar vienas mažesnis, turintis 52 m kraštinę. Tai vėlgi nuoroda į Viduržemio jūros kultūrą, toks planas sietinas su lotynišku klasikiniu planu ir Pitagoro geometrija. Mažesnysis tūris – tarsi muziejaus širdis, kurioje įsikūrusios ekspozicijų salės ir kitos lankytojams skirtos erdvės. O didesnysis apgaubia mažąjį tūrį kaip kiautas, ir tuščia erdvė tarp jų tampa pagalbinėmis komunikacijų erdvėmis. Keliaudamas iš vienos salės į kitą muziejaus lankytojas gali stebėti besikeičiančius vaizdus: muziejų supa jūra, matosi išlikę miesto forto įtvirtinimai, uostas. Architektai siekė sukurti ne tik atraktyvias ekspozicijų erdves, tačiau ir lankytojams kelionę nuo vienos prie kitos vietos paversti nuotykiu – kildamas rampomis gali pasijausti tarsi koptum į Babelio bokštą ar suktum ratus į pačią zikurato viršūnę. Užkopus iki pat viršaus, ant stogo įrengtos terasos. Jos – tai tiltas, ekspresyviai jungiantis muziejų ir kitą šio komplekso statinį – istorinį Sen Žano fortą. Su stambiu ir monumentaliu muziejaus pagrindiniu tūriu kontrastuojantis tiltelis tampa muziejaus išskirtinumo ženklu. Kaip teigia architektai, tai – elementas, priverčiantis trumpam užmiršti muziejų kaip uždarą patalpą. Muziejaus lankytojas, užuodęs gryname ore jodo kvapą iš jūros ir matydamas aplink tekančius vandenis, gali trumpam sustoti bei dar kartą apmąstyti gausią įvairių įvykių Viduržemio jūros civilizacijų istoriją.
Fasadai iš šviesos ir betono
Vienas didžiausių Marselio muziejaus išskirtinumų – šviesos žaismas. Jį sukūręs apšvietimo menininkas Yannas Kersalé buvo įsitikinęs, kad šio muziejaus šviesų koncepcija turi būti paremta Viduržemio jūros mėliu. Originalus apšvietimas muziejų paverčia objektu signalu, puikiai matomu tiek nuo jūros, tiek nuo kranto pusės. Naktį pulsuojanti mėlyna šviesa priverčia virpėti nėriniuotus ažūrinius fasadus – kadangi tamsiu paros metu jūros beveik nesimato, mėlynuojantis iš tolo muziejaus fasadas tarytum kviečia ir sako: „ji čia, ir ji čia svarbiausia“.
Pasirinkimas muziejaus statybai naudoti betoną (ažūrinis betonas yra ir muziejaus išorinis kiautas) buvo grįstas naujausiais Prancūzijos inžinierių atradimais šios medžiagos pritaikymo srityje. Muziejaus betoninių konstrukcijų storis dabar yra toks nedidelis, kad, galima pasakyti, tai – tik pastato oda ir kaulai. Betonas puikiai tiko statiniui istorinėje aplinkoje dėl savo specifinio saulėje nublukintų dulkių kolorito – visiškai kitokio nei blizgančių, sintetinių medžiagų priedai. „MuCEM“ harmoningai susilieja su akmeninio Marselio senamiesčio vaizdais ir savo fasadų šešėlių žaismu perteikia orientalistinę jo dvasią.
Aistė Galaunytė
Parengta pagal Rudy Ricciotti ir „MuCEM“ informaciją
