Ne taip seniai postsovietinėje erdvėje ir vėl galima buvo stebėti spalvotųjų revoliucijų šešėlius. Neramumai Kišiniove ir masiniai opozicijos protestai Tbilisyje verčia ir vėl susimąstyti apie pilietinio aktyvumo ir gatvių protestų aspektus. Žinoma, kiekvieną iš paminėtų atvejų reikėtų apžvelgti atskirai. Sudėtingesnė situacija buvo Moldovos sostinėje, todėl nuo jos ir vertėtų pradėti.
Galima priminti, jog Kišiniove žmonės išėjo į gatves nepatenkinti rinkimų į Parlamentą rezultatais. Nors stebėtojai pripažino, jog rinkimai iš esmės atitiko tarptautinius standartus, opozicija apkaltino šalies valdžią nesąžiningumu ir falsifikavimu. Jau po masinių neramumų respublikos prezidentas ir valdančiosios Komunistų partijos lyderis Vladimiras Voroninas paprašė šalies Konstitucinį teismą pavesti dar kartą perskaičiuoti balsus, kas ir buvo padaryta. Po perskaičiavimo rinkimų rezultatai nepasikeitė – rinkimų laimėtoja ir vėl buvo pripažinta Komunistų partija, jos atstovai turėtų gauti naujajame Parlamente 60 mandatų. To beveik turėtų užtekti (reikėtų 61 balso), kad išrinktų iš savo gretų naująjį šalies prezidentą. Verta priminti, jog antroji V. Voronino kadencija baigiasi šiais metais.
Moldovos opozicija kaltino valdžią tuo, jog rinkėjų sąrašuose buvo nemažai taip vadinamų „mirusių sielų“ – žmonių, išvykusių iš šalies (nemažai Moldovos piliečių uždarbiauja Rusijoje) arba nesančių gyvųjų tarpe. Opozicijos teigimu, būtent šių „mirusių sielų“ mįslingi balsai padėjo Komunistų partijai laimėti rinkimus. Gal ir taip, nors galima numanyti, jog didelė dalis rusakalbių Moldovos gyventojų ir vyresnio amžiaus žmonių tikrai galėjo nubalsuoti už valdančius komunistus, kurie šiandien yra labiau panašūs į socialdemokratinės pakraipos jėgą, bandančią balansuoti tarp gerų arba nors pakenčiamų santykių su Rusija palaikymu ir Europinės integracijos siekių.
Kitas reikalas, kad žmonės, išėję protestuoti prieš rinkimų rezultatus, iš esmės atstovavo jaunimą, kuris yra nepatenkintas šiandieninės Moldovos būkle (iš esmės, kalba eina apie gana skurdžiai gyvenančią valstybę). Deja, protestai peržengė civilizuotumo ribas. Tačiau svarbu tai, kad jauni žmonės vienareikšmiai parodė, jog sieja geresnio gyvenimo viltis su Europine integracija . Be to, pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Rumunija – kurios dalimi kadaise buvo Moldova – jau yra ES narė ir savotiškas pavyzdys jaunajai kartai (nemažai Moldovos gyventojų turi dvigubą Moldovos ir Rumunijos pilietybę).
Galima priminti, jog, kai V. Voroninas apkaltino Rumuniją kurstant neramumus Moldovoje, Kišiniovas net ėmėsi atitinkamų diplomatinių veiksmų savo kaimynės atžvilgiu. Sunku vertinti, kiek Bukareštas realiai darė įtaką nuotaikoms Moldovoje, tačiau mažai tikėtina atrodo versija, jog Rumunija sumąstė prijungti prie savęs Moldovos respubliką ir ruošia tam atitinkamą dirvą. Nereikia pamiršti, jog Rumunija pati yra viena iš ekonomiškai silpnesnių ES valstybių. Tuo, kad ji prie savęs prijungtų dar vargingiau gyvenančią Moldovą nebūtų suinteresuota nei Europos Sąjunga, nei, ko gero, pati Rumunija.
Kitaip atrodė situacija Tbilisyje. Čia protestuoja susivienijusių opozicinių jėgų atstovai. Šiuos protestus gal ir galima būtų vertinti rimtai, jei ne tas faktas, jog vienijanti skirtingas opozicines jėgas idėja yra viena – dabartinis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis turi pasitraukti iš savo posto. Čia pagrindinis ir, iš esmės, vienintelis protesto akcijos lozungas. Tai verčia skeptiškai žiūrėti į opozicijos pastangas ne tik jos oponentus, bet ir kai kuriuos šalininkus. Svarbiausias opozicijos ideologinis trukumas tas, jog ji neturi jokių vizijų ir negali atsakyti į klausimą, kas būtų po to, kai „Saakašvilis pasitrauktų“. Iš tikrųjų, atsakymą į šį klausimą nesunku atrasti. Greičiausiai kalba eitų apie opozicijos tarpusavio rietenas ir savotišką politinį chaosą, bandant pasidalyti valdžią. Dar viena suvienytos opozicijos silpnybė – ji neturi ryškaus lyderio, kuris galėtų būti rimta alternatyva dabartiniam šalies vadovui. Tai puikiausiai supranta dauguma paprastų Gruzijos gyventojų.
Žinoma, po pralaimėto konflikto su Rusija praeitų metų rugpjūtį ir ženklaus šalies teritorijos praradimo, M. Saakašvilio populiarumas nėra toks, koks buvo kadaise. Be to, ne visai aiškus Gruzijos prezidento vaidmuo ir minėtame konflikte – ar tikrai M. Saakašvilis inicijavo konfliktą ir ar tikrai buvo būtina pradėti karinę operaciją prieš Pietų Osetiją? Nepaisant to, paties konflikto metu dabartinis Gruzijos prezidentas laikėsi gana gerai, vertinant situaciją, kurioje jis atsidūrė. M. Saakašvilis buvo pastebimas ir matomas tarptautinėje informacinėje erdvėje ir savotiškai pasiekė moralinę pergalę prieš Rusiją. Gal dėl šios priežasties jis, o ne mitinguojanti opozicija, labiau asocijuojasi daugumai Gruzijos žmonių su stabilumu.
Žvelgiant į pateiktus du pavyzdžius ne taip ir lengva juos vienareikšmiškai įvertinti. Iš vienos pusės, pilietinis aktyvumas neabejotinai yra teigiamas dalykas. Kai žmonės išeina į gatves, parodo, kad šalyje galbūt ne viskas yra taip gerai, kaip bandoma parodyti, ir kad yra žmonių, kuriems tai rūpi ir kurie nesiruošia tylėti. Antra vertus, nėra nieko gero tame, jog protesto akcija pavirsta i chaosą ir Parlamento pastato padegimą, kaip kad buvo Kišiniove. Visgi reziumuojant norėtųsi pasakyti, jog tai, kad žmonės Gruzijoje ir Moldovoje nebijo išeiti į gatves ir reikšti savo poziciją, teigiamai charakterizuoja abi šias šalis ir jose gyvenančius žmones. Tai rodo, kad šios dvi respublikos eina laisvų šalių keliu. Žinoma, šis kelias nėra lengvas, einant juo galima suklupti, tačiau svarbiausia, kad pirmas žingsnis jau žengtas. Nereikia pamiršti, jog „viskuo patenkinti žmonės, visapusiškai palaikantys valdžią“ gyvena tik nelaisvose šalyse.
Viktor Denisenko
