Vladas Vildžiūnas skulptūras kurti pradėjo vaikystėje – droždavo šachmatus, o paauglystėje mamai dovanų išdrožė kryžių, kurį išsaugojo iki šiol.
Prieš pasirinkdamas studijuoti skulptūrą, sako galvojęs, kad jei nepavyks įstoti, bus dievdirbiu. Įstojęs, į dailės institutą buvo skulptoriaus Juozo Mikėno mokinys. Baigęs pradėjo kurti skulptūras – pradžioje iš medžio, vėliau metalo ir akmens skulptūras.
Daugiausia V. Vildžiūno skulptūrų galima pamatyti Vilniuje: Salomėja Nėris, Barbora, Laurynas Stuoka Gucevičius, Lietuviška baladė. Anykščiuose stovi skulptūra Kristui Nazariečiui, Druskininkuose – Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Taip pat jo skulptūrų yra Kaune, Jonavoje, Kelmėje, Palangoje.
Skulptorius sukūrė daug antkapinių paminklų Rasų kapinėse – Petrui Vaičiūnui, Kaziui Borutai, Vincui Mykolaičiui Putinui.
„Kūrybinis įkvėpimas – prasmingas išėjimas iš proto, kai ne protu sugalvoji ką nors, o tuo jausmu, intuicija. Logikos paradoksai atsiranda. Meno šaknys ir yra tas paradoksų dureles savo mąstyme pravert“, – 2012 metais yra sakęs V. Vildžiūnas.
Pernai skulptoriui V. Vildžiūnui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus, taip pat moderniosios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvosios dvasios kultūros židinio puoselėjimą.
Margarita Alper, LRT televizijos naujienų tarnyba
