Prieš savaitę buvo pateiktas reportažas iš pirmosios diskusijos „Kultūra | Politika. Išgirskime vieni kitus“. Praėjusį antradienį, vasario 13 d., Meno forte įvyko ir antroji, į kurią su nevyriausybinio kultūros sektoriaus atstovais kalbėtis atvyko politikai iš dar penkių kandidatus į Vilniaus miesto tarybą iškėlusių partijų. Priminsiu, kad šių diskusijų iniciatoriai – Scenos meno kūrėjų asociacija ir jos narės Menų spaustuvė, Meno fortas bei Oskaro Koršunovo teatras, taip pat „Skalvijos“ kino centras, AICA (Tarptautinės dailės kritikų asociacijos) Lietuvos sekcija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir nepriklausomi kultūros praktikai.
Pirmiausia – trumpas vasario 13 d. diskusijos pristatymas, o vėliau – bendresni komentarai ir vertinimai, paskatinti šio rinkiminės kampanijos įkarštyje vykusio eksperimento.
Kas ką žadėjo
Antrojoje diskusijoje, pasižymėjusioje kur kas didesniu partijų rinkiminių sąrašų lyderių dėmesiu nei pirmoji, su kultūrininkais kalbėjosi Petras Auštrevičius (Liberalų sąjūdis), Vytas Mačiulis ir jį vėliau pakeitęs Arvydas Šaltenis (Liberalų ir centro sąjunga), Kęstutis Masiulis (Konservatorių partija), Dalia Urbanavičienė (Lietuvių tautininkų sąjunga), Antonas Rodčenko (Lenkų liaudies partija).
Paprašyti pakomentuoti savo partijų programas ir būdus, kokiais jos bus įgyvendinamos, Mačiulis teigė, kad kultūros procesas Lietuvoje vyksta pakankamai intensyviai, o pagrindinis trūkumas - jaunimo dalyvavimas. Pasak politiko, reikėtų siekti, kad mokykla taptų kultūros centru, ugdytų jaunimą, pritrauktų jį į kultūrinius renginius ar veiklas, tam tikslui skiriant kiekvienam vaikui 50 Lt per metus išlaidų krepšelį. Kitas svarbus klausimas, anot Liberalų ir centro sąjungos atstovo – bazės kultūrai plėtojimas. Tarp partijos planų ateinančiam laikotarpiui – Guggenheimo-Ermitažo muziejaus bei Oskaro Koršunovo teatro statymo pradžia, Menų spaustuvės statybų pabaigimas, Modernaus meno muziejaus įkūrimas.
Pasak Dalios Urbanavičienės, nacionalinė kultūra – Tautininkų sąjungos prioritetas. Anot kandidatės, kultūros politika Lietuvoje nėra suformuota, apsiribota kultūros politikos nuostatomis. Tautininkų atstovė apgailestavo, kad iš kultūrai skiriamų lėšų tik maža dalis skiriama etninei kultūrai, gyventojų kultūrinei saviraiškai skatinti, daugiausia skiriama „fejerverkiniams“ renginiams. Spraga – kultūros vartotojo ugdymas: nėra užtikrinamos sąlygos mėgėjiškai kultūrai (čia Urbanavičienė minėjo kultūros namų nykimą kaimuose). Diskusijos dalyvė taip pat išreiškė susirūpinimą, kad planuojamose Vilniaus – kultūros sostinės 2009 programose vengiama mūsų nacionalinio palikimo parodymo.
Konservatorius Kęstutis Masiulis pradžioje mėgino apibrėžti kultūrą, pradėdamas nuo Aristotelio idėjų. Ir pasiūlė kalbėti apie „meninę, dvasinę, aukštąją, dvasinę kultūrą: daug siauriau negu ją apibrėžė Aristotelis“. Pasak Masiulio, kultūrai skiriamas nepakankamas finansavimas, nors Vilnius, palyginti su kitais miestais, šiuo požiūriu – privilegijuotoje padėtyje. Visgi pašalinus iš sostinės valstybines kultūros institucijas, anot Masiulio, paaiškėtų , kad miesto finansavimas kultūrai skiriamas stichiškai, be jokios kryptingos politikos. Prisipažinęs, kad kalbės ekspromtu, konservatorių atstovas samprotavo, kam gi reikėtų skirti kultūros lėšas. Čia jis paminėjo infrastruktūros gerinimą, paramą renginiams (keičiant situaciją, kai finansuojami masiniai renginiai), jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių kultūrinių poreikių tenkinimą, skiriant socialinį bilietą.
Liberalų sąjūdžio lyderis Petras Auštrevičius kaip vieną aštriausių problemų įvardijo asmenybės ugdymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose ir mokyklose. Politikas taip pat kalbėjo apie tam tikrą pasimetimą tarp investicijų: pasak jo, Vilniaus miestui nebereikia naujų „sienų“, t.y. pastatų. Svarbiau šiandien plėtoti jau egzistuojančias erdves, pavyzdžiui, rūpintis, kad muziejai taptų kultūriškai atviresni. Auštrevičius taip pat siūlė, kad, toliau formuojant miesto viešąsias erdves, reikėtų įtraukti ir užsienio kūrėjus, taip įgyvendinant Vilniaus, kaip multikultūrinio miesto, viziją. Šiandien, kalbėjo politikas, Vilnius tėra didelis miestas, neturintis dinamiškos sostinės savybių. Dėl projektinio kultūros finansavimo Auštrevičius išreiškė nuostatą, kad būtina užtikrinti vienodas sąlygas visiems kultūros lauko veikėjams.
Lietuvos lenkų sąjūdžio atstovas Antonas Rodčenko sakė, kad jo atstovaujamos partijos prioritetas – projektinis finansavimas.
Kuo skiriasi klausimai Ką? ir Kaip?
Kad ir kaip norėtųsi konstatuoti ką kita, tenka pripažinti, kad įvykusios diskusijos nepatenkino jų iniciatorių lūkesčių, nepaisant politikų parodyto dėmesio. Su tuo susijusios kelios problemos. Pirmiausia, nė viena partija nepristatė išsamios, nuoseklios programos ir tuo labiau – būdų, mechanizmų, kuriais jie ruošiasi įgyvendinti numatytus pokyčius. Politikai apsiribojo išsamesniu ar lakoniškesniu rinkiniu iš visiems seniai žinomų idėjų sąrašo: didinti finansavimą kultūrai, plėtoti, tvarkyti infrastruktūrą, remti neprivilegijuotų grupių (jaunimo, pensininkų) kultūrinius poreikius, formuoti kryptingą politiką, daugiau dėmesio skirti kultūriniam ugdymui, atidžiau formuoti viešąsias miesto erdves, tobulinti projektinio finansavimo sistemą.
Kad ir kaip stengėsi dalyvavę politikai, diskusijos metu vyravo principas „ko paklausi, to negausi“. Nepaaiškėjo, kokį politikai mato savo vaidmenį kultūroje (kokius sprendimus turėtų priimti politikai, o kokius – specialistai), kuo skiriasi kairioji ir dešinioji kultūros politikos, kada pagaliau įvyks sovietinės kultūros institucijų sistemos reforma, sulygintos valstybinių ir nevyriausybinių kultūros organizacijų veikimo sąlygos ir t.t.
Prasilenkimai laike ir erdvėje
Šiuo metu, kai Europos Sąjunga jau yra atlikusi tyrimą apie kultūros ekonominį poveikį, o daugelis Europos miestų mato kultūrą kaip vieną svarbiausių plėtros veiksnių ir sprendžia kūrybinių miestų vizijas, dauguma diskusijoje dalyvavusių politikų mato kultūrą kaip saugotiną, konservuotiną reiškinį. Todėl dauguma politikų nekalba apie kultūrą kaip galinčią ne tik imti, bet ir duoti (simboliniu, socialiniu, ekonominiu ir kitais aspektais). O paklausti, kaip mato kultūrą rinkos ekonomikos kontekste, tie, kurie nepuolė ginti kultūros skaistybės nuo „purvinų“ ekonominių sąlygų, geriausiu atveju abstrakčiai teigė, kad sudarys konkurencines sąlygas kultūros veikėjams ar formuos meno kūrinių rinką.
Gerbiamiems politikams čia tenka priminti, kad pastarosios idėjos jau yra kultūrinio gyvenimo savastis, šiandien laikas kalbėti apie modelius, mechanizmus, kaip (o ne „ar reikia“) tobulinti konkurencinę sistemą, apriboti politikų įtaką joje, kaip didinti Lietuvos meno konkurencingumą tarptautinėse rinkose, kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslioms kultūrinėms veikloms plėtotis, ir kaip nuspręsti, kokias nekonkurencingas kultūros sektoriaus sritis ir kokiais būdais rems valstybė.
Misija neįmanoma
Jei jau kalbame apie įvykusią akciją kaip apie tam tikrą eksperimentą (pavadinkime jį „Misija neįmanoma: politikai apie kultūrą“), svarbiausias vertinimo momentas turėtų būti sprendimas, ar pasitvirtino pradžioje išsikelta hipotezė. Hipotezė, pagrįsta praktine veikla kultūros srityje ir nedidele partijų priešrinkiminių programų studija, buvo tokia: dauguma partijų nelaiko kultūros ypatingo dėmesio verta sritimi ir neformuoja išsamia situacijos analize pagrįstos kultūros politikos. Manau, kad daugelis diskusijose dalyvavusių kultūros žmonių sutiktų, kad ši hipotezė pasitvirtino. Kaip pastebėjo vienas diskusijos dalyvis, kai kurios partijos kultūros politiką tapatina su savo viešųjų ryšių strategija.
Jokiu būdu nenorėčiau teigti, kad partijos kultūrą ignoruoja sąmoningai. Esamą situaciją lemia visas kompleksas priežasčių. Kultūra, ekonominiais terminais kalbant (tačiau jokiu būdu ne politiniais!), nėra bazinė visuomenės gyvavimo sritis (nors šiuo metu populiarėjančios kūrybinės ekonomikos teorijos teigia priešingai). Tad nenuostabu, kad mūsų besivystančioje, „Vakarus“ besivejančioje valstybėje politinės jėgos elgiasi racionaliai ir koncentruojasi ties kur kas žemiškesnėmis problemomis nei kultūra. Kita vertus, tenka pažymėti, kad tokiu būdu politikai neįvertina kultūros srityje kuriamų ir skleidžiamų simbolių, artikuliuojamų reikšmių galios, gyvybiškos šių reiškinių įtakos visuomenės vystymuisi.
Dar viena kliūtis, trukdanti politikams (net prie geriausių norų) įsigilinti į kultūros problemas – nepriklausomų, kvalifikuotų, išsamių kultūros sektoriaus tyrimų trūkumas. Būtų įdomu sužinoti, kuo šiuo metu remiasi partijos, formuodamos savo kultūrines nuostatas. Kodėl tyrimai neatliekami – atskiras klausimas, jungiantis ne tik kultūros, bet ir mokslo sferos problemas. Tikėkimės, ateis ir jų eilė.
Kultūrininkų individualizmas
Nemažai politikų kėlė idėją steigti kultūros sektoriaus atstovų tarybą ar forumą, kur būtų artikuliuojamos šio sektoriaus problemos ir siūlomi sprendimai. Deja, ir čia partijų atstovams pritrūko konkretumo – neaišku, kokiu būdu toks kultūros žmonių susirinkimas galėtų daryti įtaką priimamiems politiniams sprendimams. Kita vertus, čia politikams pavyko užčiuopti vieną aktualią kultūrininkų problemą – nesugebėjimą veikti asocijuotai, aktualizuoti problemas ir skatinti valdžią jas spręsti. Ne itin efektyviai veikia atskirų kultūros šakų asociacijos, o štai čia aprašoma iniciatyva buvo bene pirmas (ar bent jau itin retas) atvejis, kai kartu veikė daugelio kultūros sričių žmonės. Tačiau akcijos iniciatoriai tikisi, kad šis įvykęs bandymas turės tęsinį, politikai ir valdininkai bus kviečiami kalbėti apie kultūrą ne tik prieš rinkimus, bet ir po jų, ne kalbėti abstrakčiai, bet ieškant konkrečių sektoriaus problemų sprendimų.
Nevykusios agitacijos pamokos
Norėtųsi tikėtis, kad ir partijų atstovams nepasirodė, kad viskas įvyko gerai. Drįstu spėti, kad daugelio dalyvavusių kultūros žmonių diskusijos ne tik neįkvėpė balsuoti už vieną ar kitą partiją, bet ir sukėlė abejonių, ar iš viso verta dalyvauti rinkimuose. Visgi – jei ši patirtis paskatins partijas daugiau dėmesio skirti kultūros sektoriaus problemoms, nuodugniai tyrinėti situaciją, net ir po rinkimų viešai diskutuoti su kultūrine bendruomene, formuoti nuoseklią kultūros politiką ir jos įgyvendinimo mechanizmus – bus galima sakyti, kad šiokia tokia slinktis prasidėjo, bus galima kalbėtis toliau.
