„Nordclinic“ abdominalinės chirurgijos gydytojas Linas Venclauskas papasakojo, ką verta žinoti apie išvaržas ir kokiu atveju jos gali sukelti pavojų sveikatai.
Didesnė tikimybė vyrams, bet gresia ir moterims
Daugiau pilvo sienos išvaržų atvejų nustatoma vyrams negu moterims. Teigiama, kad pagrindinės išvaržų atsiradimo priežastys yra tai, kad vyrai dažniau dirba sunkų fizinį darbą ir profesionaliai sportuoja. Apie 80 procentų visų pilvo sienos išvaržų sudaro kirkšnies išvaržos – dažniausiai jos nustatomos ir operuojamos vyrams. Pirmasis simptomas yra skausmas kirkšnies srityje, jaučiamas fizinio krūvio metu ar po jo. Vėliau pacientas pastebi, kad kirkšnies srityje atsiranda iškilimas („guziukas“), kuris atsistojus padidėja, o atsigulus sumažėja ar išnyksta.
Moterims, pasak gydytojo L. Venclausko, dažniau nustatomos šlaunies išvaržos, kurių simptomai yra tokie patys kaip ir kirkšnies išvaržos, tik jos vieta – kiek žemiau kirkšnies srities. Bambos išvarža, baltosios pilvo linijos pirminė išvarža ir tiesiojo pilvo raumens diastazė dažniau nustatomos moterims po nėštumo. Šios išvaržos taip pat gali būti diagnozuojamos nutukusiems bei sunkų fizinį darbą dirbantiems pacientams. Esant bambos išvaržai, pacientai skundžiasi iškilimu ir skausmu bambos srityje, o pilvo raumens diastazės atveju – pilvo sienos išsigaubimu vidurinėje linijoje ir diskomfortu ar skausmu pilvo sienoje po fizinio krūvio ar jo metu.
Kirkšnies išvarža gali atsirasti vyresnėms moterims postmenopauziniu laikotarpiu, kai dėl jungiamojo audinio ir kolageno struktūros pokyčių susilpnėja pilvo siena.
Pooperacinės pilvo sienos išvaržos tiek vyrams, tiek moterims gali formuotis po pilvo srities operacijų (iki 20 procentų atvejų). Pacientai skundžiasi pilvo sienos iškilimu operacinio rando srityje, toje vietoje gali jausti skausmą ar diskomfortą.
Uždelstas gydymas: ilgesnis atsistatymas ir rimtos komplikacijos
Pastebėjus išvaržą, svarbu kreiptis į šeimos gydytoją. Jai diagnozuoti dažniausiai nereikia specialių tyrimų, užtenka gydytojo chirurgo apžiūros. Retais atvejais gali prireikti atlikti ultragarsinį pilvo sienos tyrimą arba kompiuterinę tomografiją.
Gydytojo L. Venclausko teigimu, konservatyvaus išvaržų gydymo būdo nėra. Nors kai kuriais atvejais, atsižvelgiant į paciento amžių ir gretutines ligas, išvaržos neoperuojamos, visgi svarbu pažymėti, kad išvarža pati nesugyja ir didėja, sukeldama nepatogumą, diskomfortą ar skausmą fizinio krūvio metu ar net ramybės būsenoje, gadina estetinį vaizdą. Delsimas operuoti lemia ilgesnį atsistatymą po operacijos (kuo išvarža didesnė, tuo ilgesnis gijimo laikas ir atsistatymas), o kartais ir grėsmingą komplikaciją – išvaržos įstrigimą. Dažniausiai įstringa plonoji žarna, rečiau gali įstrigti taukinė ar storoji žarna. Tokiu atveju jaučiamas stiprus skausmas ir kietas guzas išvaržos srityje. Pacientas nedelsiant turi kreiptis į gydymo įstaigą. Išvaržoje įstrigus žarnai vystosi žarnos nepraeinamumas, gali sutrikti jos kraujotaka ir žarna gali prakiurti. Tai gyvybei pavojinga komplikacija, būtina skubi operacija.
„Jei pacientas kreipiasi laiku, kai išvarža dar maža, operuoti galima minimaliai invaziniu būdu, atliekant mažus įpjovimus, o paciento atsistatymas po operacijos yra greitesnis. Kita situacija, jei pacientas delsia ir kreipiasi, kai išvarža jau didelė. Tokiu atveju operacija žymiai prailgėja, rečiau galima naudoti minimalų invazinį būdą, tenka operuoti atviru būdu, pjūviai būna daug didesni, o pooperacinis laikotarpis yra sunkesnis ir atsistatymo laikas gerokai ilgesnis. Kai operuojamas išvaržoje įstrigęs organas, gelbėjama žmogaus gyvybė, o po operacijos išvaržos, deja, dažnai atsinaujina“, – pažymi gydytojas L. Venclauskas.
Daugiau negu pusė visų kirkšnies išvaržų, pirminė vidurinės pilvo linijos išvarža (dar vadinama tiesiojo pilvo raumens diastaze) dažniausiai operuojamos laparoskopiniu ar endoskopiniu būdu atliekant nedidelius pjūvius. Didelės vidurinės pilvo linijos išvaržos operuojamos atviru būdu, plastikai naudojant tinklelį. Eksperimentiniai tyrimai įrodė, kad tinklelis įauga į pilvo sieną per dvi savaites po operacijos ir ją sustiprina. Kiekvienas atvejis yra individualus, todėl konkretus gydymo būdas pasirenkamas aptarus jį su pacientu ir atsižvelgus į jo darbo pobūdį bei fizinį aktyvumą.
Ką svarbu žinoti prieš ir po operacijos? Gydytojas L. Venclauskas atkreipė dėmesį, kad mažiausiai 3–4 mėnesius svarbu nerūkyti ir tinkamai kontroliuoti gretutines ligas (cukrinį diabetą, lėtines obstrukcines plaučių ligas, arterinę hipertenziją ir kt.).
„Nepriklausomai nuo to, kokio dydžio išvarža, 80 proc. jų operuojamos naudojant tinklelį. Tai reiškia, kad dvi savaites po operacijos reikia vengti bet kokio fizinio krūvio. Dar po 3–4 savaičių naudinga po truputį pradėti aktyviau judėti, kad pamažu būtų galima grįžti į prieš tai buvusį ritmą, o pilnas fizinis aktyvumas leidžiamas praėjus 5–6 savaitėms po operacijos“, – pranešime spaudai komentavo gydytojas L. Venclauskas.
Kokie veiksniai gali sumažinti išvaržų atsiradimo tikimybę?
Ar galima apsisaugoti nuo išvaržų atsiradimo? Pasak gydytojo L. Venclausko, vieniems pilvo sienos išvaržos atsiradimą gali lemti genetika, o kitiems ji diagnozuojama dėl sunkaus fizinio darbo. Tad svarbiausias patarimas būtų nepersitempti, nevarginti pilvo sienos ir kartu įvairiais fiziniais pratimais stiprinti pilvo sienos raumenis. Taip pat patartina vengti alkoholio, tabako ir kontroliuoti svorį, nes antsvoris – vienas iš veiksnių, galinčių sudaryti sąlygas pilvo išvaržos formavimuisi.
Moterims naudingas fizinis aktyvumas. Pastebima tendencija, kad daugėja pacienčių, kurioms po nėštumo atsiranda pilvo sienos diastazė ir bambos išvarža. Todėl ruošiantis šeimos pagausėjimui labai svarbu skirti laiko fiziniam pasiruošimui, pilvo sienos treniravimui. Tokiu atveju bambos išvaržos ir diastazės tikimybė gerokai sumažėja.
