Apie tai naujausioje Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“ diskutuoja: „Norfos“ tinklo vadovas Dainius Dundulis, „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas, kainų lyginimo portalo „Pricer.lt“ įkūrėjas Arūnas Vizickas ir tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas.
Kokią įtaką maisto kainoms turi mažėjanti infliacija Lietuvoje?
Anot Ž. Maurico, mažėjant infliacijai Lietuvoje prielaidos kainų mažėjimui yra dar didesnės, tačiau jos laikosi ten, kur pakilo.
„Tiesiog bandoma palaikyti tą lygį, bandoma pripratinti gyventojus prie naujo kainų lygio“, – pažymi jis.
Tuo metu S. Malinauskas įspėja, kad maisto produktų kainų mažėjimo gali išvis „nebūti niekada“.
„Kas gali mažinti kainas? Valstybė su mokestiniais dalykais, su jėgos svertais.
Pavyzdžiui, ateina pas prekybininką ir sako: „Svarstome valstybines vaistines arba valstybines alkoholio parduotuves. Ar jūs tikrai esate įsitikinę, kad reikia erzinti visuomenę labai stipriai didinant kainas?“. Tai tokie dalykai galbūt veikia. Kas iš tikrųjų neveikia? Tai tikėjimas, kad Lietuvoje atsiras „kainų karas“, – pažymi tinklaraštininkas.
Maisto kainų pokyčiai
– Pone Vizickai, jūs stebite produktų kainų pokyčius. Tai pinga ar brangsta?
A.V. – Mes galime pasakyti, kad yra labai skirtingos tendencijos. Jeigu kalbėtume apie pigiausius produktus, tai jie šiek tiek atsitraukia.
– Kas yra pigiausi produktai?
A.V. – Prekės ženklai, kuriuos vysto patys prekybininkai, kur vyksta didžiausia konkurencija. Jis (prekių krepšelis – aut.) atpigo 12 proc., ir brango mažiausiai – 36 proc. Dėl konkurencijos tas krepšelis yra tas, į kurį dabar žmonės pereina.
Bet jeigu imtume prekės ženklų, brand‘ų krepšelį, tai jis praėjusį mėnesį brango 3 proc., o per metus atpigo vos 3 proc. (kai per metus pabrango 45 proc.).
– Pone Mauricai, jūs sakote, kad mažėjant infliacijai prielaidos kainų mažėjimui yra dar didesnės, bet tai nevyksta. Kaip jūs paaiškintumėte tai?
Ž. M. – Kai sąlygos susidaro kainoms mažėti, kaštai krenta, jos (kainos – aut.) laikosi ten, kur pakilo. Tiesiog bandoma palaikyti tą lygį, bandoma pripratinti gyventojus prie naujo kainų lygio.
– Tarsi būtų galima kainas mažinti, bet kam tai daryti?
Ž. M. – Taip, nes vartojimas yra pakankamai neblogas Lietuvoje. Bet [kyla] klausimas, kokį tai poveikį turės Lietuvai ilgalaikėje perspektyvoje. Nes pagal maisto kainų ir nealkoholinių gėrimų lygį mes jau esame virš ES vidurkio apytiksliai 3 proc. Klausimas – kaip tai paveiks mūsų perkamąją konkurencingumo galią ilguoju laikotarpiu.
Veiksmų turi imtis ir valstybė
– Apskritai, valstybės veiksmai, susiję su kainomis, kiek jie gali būti rezultatyvūs? Turiu omenyje, valstybės institucijų [veiksmus]. Pone Malinauskai, aš atsimenu, kai jūs dirbote premjero Skvernelio vyriausybėje, buvo kurtas didžiausias informacinis burbulas apie kainų mažinimą. Nežinau, ar jūs tai vadinate šnipštu, kas pavyko, ar ne, bet panašu, kad pavyko būtent tai.
S.M. – Galima pasižiūrėti, kaip tuo metu keitėsi kainos. Tai pirmas dalykas – aš pataisyčiau, kad jei kažkas tikisi kainų mažėjimo, jo nebus niekada.
– Kodėl jūs taip galvojate?
S. M. – Todėl, kad jis visada yra trumpalaikis – dėl infliacijos kainos didės. Klausimas –kokiais tempais didėja ir ar tas didėjimas yra pagrįstas. <...> Kas gali mažinti kainas? Valstybė su mokestiniais dalykais, su jėgos svertais.
Pavyzdžiui, ateina pas prekybininką ir sako: „Svarstome valstybines vaistines arba valstybines alkoholio parduotuves. Ar jūs tikrai esate įsitikinę, kad reikia erzinti visuomenę labai stipriai didinant kainas?“. Tai tokie dalykai galbūt veikia.
Kas iš tikrųjų neveikia? Tai tikėjimas, kad Lietuvoje atsiras „kainų karas“.
– Pone Dunduli, pirmiausia apie prielaidas, kurias sako Ž. Mauricas, kad kainos turėtų mažėti labiau.
D. D. – Aš norėčiau pradėti nuo to, iš ko susidaro kaina. Nes visi kaltina prekybininkus, ir yra toks jausmas, kad mes galime kainą nuleisti iki „nulio“. Žaliava sudaro apie 25 proc., perdirbimas 20 proc., pardavėjai (priklauso nuo tinklo) nuo 20 iki 25 proc., valstybė įtakos kainai turi 25 proc., kiti – 5-10 proc. Akcizinėse prekėse (cigaretės) 80-90 proc. kainą sudaro valstybės įtaka, alkoholyje 70-80 proc.
Net jeigu prekybininkas parduotų „sau į nuostolį“, [kainą] turėtų nuleisti 20-25 proc. Daugiau kainų nėra, kur leisti.
– Pone Vizickai, nenorėjote sutikti kai ponas Dundulis kalbėjo apie kainų dedamąsias?
A.V. – Gal prisimenate garsųjį pokalbį, kai Skvernelis pakvietė pas save. Tai [tuomet] mes matėme, kad 3-4 mėnesius [maisto prekių] krepšelis turėjo tendenciją mažėti, ypač pigiausių produktų.
– Politinis spaudimas daro poveikį kainoms?
A.V. – Taip. Pokalbis su prekybos atstovu darė poveikį. O apie ką jau kalbėti, jei būtų kainų monitoringas, teisinga mokesčių politika, jei būtų skatinama konkurencija tam tikrose srityse.
Ž. M. Aš galvoju, kad technologiniai pokyčiai yra gana svarbūs, nes elektroninė prekyba leidžia žymiai lengviau palyginti kainas. Ir aš pats pastebėjau, kad krepšelį dabar susidedu panašiomis kainomis, kokį sudėdavau prieš keletą metų. Nes labai lengva prasifiltruoti akcijines prekes.
Žiūrėkite: išaugusių maisto kainų nesupranta net ekonomistai
„Vargo vakarienė“
Studijoje susirinkusieji gyventojai vieningai kalbėjo, kad nejaučia jokio maisto kainų mažėjimo. Ūkininkė paneigė D. Dundulio argumentus, kad žaliava brangsta. Anot jos, ūkininkais patys dirba „į minusą“, o kainas esą kelia tik perdirbėjai ir prekybininkai.
Ž. M. – Aš visai neseniai mačiau, kai prekybininkai džiaugėsi nuostabiai rezultatais. Bet šiandien yra tokia „vargo vakarienė“, viskas yra taip blogai. Kai aš girdžiu kažkokias idėjas, pavyzdžiui, PVM mokesčių lengvatas, yra labai juokinga. Nes konservatoriai opozicijoje sakė griežtai ne, dabar jau Skvernelis sako griežtais ne. Tai visiškai neveikiantys dalykai. <...> Kol valstybė neateis kalbėtis su visa grandine kaip lygus su lygiu, [pozityvių rezultatų nepasieksime].
Visą laidą „Dėmesio centre“ stebėkite straipsnio pradžioje.
