Buvęs „Jukos“ vadovas Michailas Chodorkovskis, atliekantis bausmę kolonijoje N7 Archangelsko srityje už naftos vagystę, sutiko rašyti straipsnius į žurnalą „The New Times“. Temos, apie kurias rašys M. Chodorkovskis, nepranešamos, tačiau pirmąją savo publikaciją oligarchas skyrė “kalėjimo žmonėms“, kurie yra sėdėję su juo už grotų.
Ankščiau M. Chodorkovskis tik publikavo įvairius straipsnius skirtinguose leidiniuose, tame tarpe ir užsienio spaudoje, taip pat duodavo interviu raštu.
Savo straipsnyje buvęs „Jukos“ lyderis papasakojo apie du kalinius – Kolia, kuris pasirinko invalidumą vietoj to, kad prisiimtų kaltę už, jo manymu, gėdingą apiplėšimą, ir Sergėjų, kurio teismo metu vienas iš liudininkų netikėtai pasisakė prieš visą teisėtvarkos sistemą.
M. Chodorkovskis pažymi, kad daugelis kalinių turi savo principų, už kuriuos jie pasirengę iš tiesų kentėti. Jis pasakojo, kaip kažkada lydėjo į laisvę 23 metų Nikolajų. Jaunuolis kalėjo penkerius metus už narkotikų laikymą, tai nebuvo pirmoji jo bausmė. Po pusės metu jis grįžo į kalėjimo ir buvo kaltinamas tuo pačiu nusikaltimu, tačiau tuo metu turėjo milžinišką randą ant pilvo.
Kolia papasakojo, kad jį suėmę operatyvūs darbuotojai nusprendė jam „pripaišyti“ dar vieną neištirtą bylą. Mainais už tai siūloma mažesnė bausmė arba pasimatymas ir galimybė rinktis kalėjimą. Nikolajus sutiko, manydamas, kad kalbama apie smulkią vagystę.
Į atpažinimą atėjo pagyvenusi pensininkė, iš kurios gatvės plėšikas atėmė rankinę su 2000 rublių. Kolia tuoj pat apsigalvojo ir atsisakė prisiimti kaltę, argumentuodamas tuo, kad jis niekada nedrįstų atimti iš senutės paskutinių pinigų. Jį tuoj pat sumušė ir nusiuntė į kamerą „pagalvoti“.
Po kiek laiko jaunuolis nusprendė, kad nesiruošia prisiimti kaltės už senutės apiplėšimą, todėl pasidarė charakiri, peiliu perpjovė sau pilvą ir visus vidurius metė į apsauginius. Vaikiną išgelbėjo per stebuklą, tačiau jis nesigaili dėl to, ką padarė, nes pasidavęs, jis prarastų „savigarbą, be kurios neįsivaizduoja gyvenimo“.
„Aš žiūriu į ši daug kartų teistą žmogų ir su širdgėla galvpju apie daugelį žmonių laisvėje, kurie savo garbę įvertina daug pigiau, o poros tūkstančių rublių atėmimo iš senuko ar senutės išvis nelaiko nuodėme. Jie vagystes pridengia protingais žodžiais. Ir jiems nedėda“, – reziumuoja M. Chodorkovskis, pabrėždamas, kad nevalingai didžiuojasi Kolia.
Mirtina liga sergantis liudininkas demaskavo sistemą
M. Chodorkovskis papasakojo ir apie dar vieno kalinio – čigono narkomano Sergėjaus – likimą, su kuriuo jie kurį laiką kartu sėdėjo kameroje. Sergėjaus tarimu, paskutinį kartą jį suėmė, pakišus jam „žymėtų“ pinigų. Narkotikų vyras visada gaudavo iš vieno vyro, milicija pareikalavo išduoti tiekėją, o jis atsisakė, todėl jį „pakišo“ ir pasodino kaip prekeivį. „Tokių pasakų aš girdėjau daugybę“, – pažymėjo M. Chodorkovskis.
Sergėjui grėsė iki 8–12 metų kalėjimo, tačiau netikėtai viskas pasikeitė teismo metu. Po vieno iš teisminių procesų Sergėjus atvažiavo šokiruotas. Pasirodo, per teismą liudijo 50–metis liudininkas, kuris jį „pakišo“. Vyrą suėmė už kažką ir kalėjimo ligoninėje jam nustatė mirtiną ligą. Liudydamas per Sergėjaus teismą, jis nusprendė papasakoti visą tiesą, tarsi „apsivalydamas“ prieš mirtį.
Liudininkas papasakojo, kad milicininkų pavedimu jis ieškojo žmonių, prekiavo narkotikais, o pinigus atiduodavo teisėtvarkos saugotojams. Taip pat vyras papasakojo, kai buvo „šalinami“ konkurentai ir konkurentų klientai.
Po šio teismo Sergėjaus likimas staigiai pasikeitė – bausmė buvo sumažinta iki trijų metų, o iki to teisminio proceso jis jau kalėjo vienerius metus.
