Olimpinės atrankos grupės etape Lietuvos rinktinė žais su Meksika ir Dramblio Kaulo Krantu. Pusfinalyje ir finale lietuvių lauktų Italija, Puerto Rikas arba Bahreinas. Į olimpines žaidynes pateks tik atranką laimėjusi rinktinė.
Naujienų portalas tv3.lt tęsia rubriką „Ekspertai prie parketo“, kurioje pateikia krepšinio specialistų nuomones apie Lietuvoje ir visame pasaulyje vykstančius oranžinio kamuolio procesus.
Vienas „Ekspertai prie parketo“ skilties bendraautorių – Valdas Gecevičius. Krepšinio treneris net 15 metų dirbo Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF), kur ėjo reklamos ir paslaugų biuro direktoriaus pareigas. V. Gecevičius taip pat dirbo jaunimo ir moterų rinktinių administratoriumi.
Dirbdamas Vilniaus „Lietuvos telekomo“ ir Vilniaus „Kibirkšties“ klubuose treneris tapo Lietuvos ir Baltijos lygų čempionu.
Savo namuose V. Gecevičius yra įkūręs krepšinio muziejų.
Dabar V. Gecevičius dirba Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) sporto konsultantu.
Apžvelgdamas Lietuvos rinktinės galimybes olimpinėje atrankoje, V. Gecevičius atsigręžia į bene aktualiausią ir dažniausią klausimą – Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio galimybes žaisti viename penkete.
Pasak trenerio, šiuolaikiniame krepšinyje abu bokštai viename penkete galimi tik esant specifinei situacijai, o asmenines ambicijas, jeigu tokios yra, derėtų pastumti šoną.
Panašią mintį kiek seniau yra išsakęs buvęs Lietuvos rinktinės vyr. treneris Dainius Adomaitis. Pasak jo, J. Valančiūnui atėjo metas užimti antrojo vidurio puolėjo vaidmenį, o tai galėtų Lietuvai atverti naujus horizontus ir kelius į skambias pergales.
Kviečiame susipažinti su V. Gecevičiaus įžvalgomis.
Abiem bokštams vietos neužtenka
Burtai sukrito taip, kad žiūrint teoriškai, mes tikrai turėtume prasimušti į Paryžiaus olimpines žaidynes. Bet sporte nieko negalima iš anksto dėlioti į „lentynas“ nei pagal kontraktus, nei pagal sudėtis. Juolab, kad dar liko nemažai laiko ir neaišku, kokios sudėties bus mūsų pačių rinktinė – ar galės suvažiuoti visi geriausi, ar niekas nepatirs traumų. Bet kokiu atveju, burtais skųstis negalime ir šansų yra labai daug.
Ar verta viename penkete laikyti Domantą Sabonį ir Joną Valančiūną? Nemanau. Aišku, yra tam tikrų situacijų ir varžovų, kai tai ne tik galima, bet ir būtina daryti.
Vis tik atsižvelgiant į šiuolaikines krepšinio tendencijas, jie turėtų žaisti atskirai. Natūralu, kad abu krepšininkai nori žaisti daug, būti svarbūs ir būti lyderiais, bet vardan Lietuvos verta paaukoti savo asmenines ambicijas, jeigu tokios yra.
Aišku, žaidimo planą ir žaidėjų minutes turėtų apspręsti patys treneriai. Žaidimą reiktų konstruoti taip, kad pati komanda žaistų gerai, o ne patenkintų dviejų ekstra klasės žaidėjų ego, kurie, beje, žaidžia labai panašioje pozicijoje. Tai yra galvosūkis treneriams.
Treneriai turi susitarti su Domu ir Jonu. Visi supranta, kad jie abu yra pasaulinės klasės žaidėjai, bet nieko tokio, jeigu kažkuris iš jų rungtynes pradės ne startiniame penkete.
Ko gero, su antro „centro“ vaidmeniu tektų susitaikyti J. Valančiūnui, bet tikrai būtų rungtynių, kur starto penkete būtų būtent jis, o ne Domantas. Dabar mes matome, kad daugeliu atvejų jiems abiem tiesiog neužtenka vietos aikštėje. Jie pripratę prie erdvės, o FIBA krepšinyje jos dar mažiau. Tas nepasitenkinimas situacija kartais matosi netgi iš jų kūno kalbos. Manau, viską galėtų išspręsti keli nuoširdūs pokalbiai.
Svarbu suprasti savo vaidmenį
Treneriams nėra lengva dirbti su žvaigždėmis. Bet pasaulinio lygio treneriai randa būdų, kaip žvaigždes pasodinti ant suolo, jei joms nesiseka. Net jeigu tu NBA lygoje buvai „Top 10“ žmonių. Kartais norėtųsi kitokių sprendimų, bet sunku kažką pasakyti, kai nesi komandos viduje.
Praėjusiame pasaulio čempionate Gabrielius Maldūnas ir Deividas Sirvydis dalyvavo kaip 11–12 žaidėjai ir susitaikė su savo rolėmis.
Kartais yra geriau turėti mažiau žvaigždžių, bet geresnį mikroklimatą. Jeigu visi dvylika reikalauja žaidimo minučių, demonstruoja savo ego, gali sugriūti visas žaidimas.
Savo krepšinio muziejuje turiu nuotraukų iš įvairių čempionatų apdovanojimų. Ten plika akimi matosi, kurie krepšininkai, treneriai ir administracijos darbuotojai džiaugėsi labiausiai. Lietuviai labiausiai džiaugėsi 2010 m., kai iškovojo pasaulio čempionato bronzą. Netgi 2003 m. tapus Europos čempionais nebuvo tokio „wow“ ir džiaugsmas buvo santūresnis.
Metas prisiminti, ką reiškia šventinis rinktinės autobusas
Nors pagrindo nerimauti prieš olimpinę atranką kol kas nėra, pralaimėjimas Estijai tikrai nepagerino nuotaikos ir reikėjo nuryti labai karčią piliulę.
Sakyčiau, kad šiuo metu turime dvejopą problemą. Pirma – charakterių trūkumas, antra – lyderystės stoka. Viena, kai tu esi Eurolygos rotacijos žaidėjas, kita – kai tau reikia būti tikru lyderiu ir tempti komandą. Neužtenka tik apsiginti ir kartais įmesti.
Šios problemos yra susijusios. Kai tu negauni svarbios rolės klube, nesiugdo charakteris ir lyderystė. Netgi LKL čempionate neturime dominuojančių lietuvių. Pirmame plane dažniausiai yra legionieriai.
Prisimenu, kaip rinktinė ruošėsi auksiniam 2003 m. čempionatui Švedijoje. Arvydas Macijauskas ir Šarūnas Jasikevičius per treniruotes prieidavo iki didžiausių pykčių, bet tai buvo sportinis pyktis. Jie norėjo įrodyti, kad yra geriausi. Charakterio taip paprastai neišugdysi ir nepasakysi – „Būk lyderis“.
Net susimąsčiau, kada paskutinį kartą Lietuvos rinktinė grįžo į Vilniaus oro uostą ir ją į Rotušės aikštę vežė šventinis autobusas. Turbūt visi merai ir prezidentai jau pasikeitę ir nežino, kas tai yra.
Visada galime rasti pasiteisinimų. Nieko blogo, kad likai šeštas ar aštuntas, bet reikia kelti aukštesnius tikslus.
Valdas Gecevičius, specialiai naujienų portalui tv3.lt.
Ir nieko apie trenerio sugebejimus viska sustyguoti, lygtai žaidejai patys ,tarpusavi turi susitarti kiek kas žais ,kaip žais ,o treneris tik iškamša prie šoninės linijos
