Arvydas Akstinavičius: Lietuvos pabudimas rugpjūčio 23 d. šviesoje
Savo pranešimą suskirstyčiau į keturias dalis. Pirmoje kalbėsiu kaip pilietis, antroje – kaip politikas, trečioje – kaip socialdemokratas, o ketvirtoje, baigiamojoje – kaip Socialdemokratų sąjungos narys.
Kadangi laikausi principo, kad kiekviename pranešime šalia analizės, vertinimų, kritikos privalo būti siūlymai, tai pabaigoje ir pateiksiu ką ir kaip reikia daryti iš socialdemokratinės pozicijos.
Tokį pranešimo pavadinimą pasirinkau neatsitiktinai. Rugpjūčio 23 diena Lietuvos istorijoje susijusi ir su praradimais, ir su atradimais, tragiškai pažymėta istorija bei aukomis. Dar prieš šią konferenciją manęs kai kas klausė: „kurios čia rugpjūčio 23 d. šviesoje vyksta Lietuvos pabudimas?“ Prieš 20 metų minėjimu prie A.Mickevičiaus paminklo prasidėjo Lietuvos atgimimas, po 2,5 metų dovanojęs Lietuvai Nepriklausomybę. Pabudimas Lietuvoje prasidėjo po pernai rugpjūčio 23 d., tragiškai žuvus Vytautui Pociūnui. Aš nepažinojau šio žmogaus, tačiau jo gyvybės auka nebuvo beprasmė. Ji supurtė beveik septyniolika metų neaišku (aiškėja dabar) kam ir kieno kuriamą sistemą Lietuvos Nepriklausomybės priedangoje, valstybės ir jos piliečių sąskaita. Vadinama nelaimingu atsitikimu V.Pociūno žūtis, deja, ne primoji VSD struktūroje. Ne pirmoji savo panašumu, stiliumi, aplinkybėmis, tyrimo eiga. Prisiminkime prieš keletą metų Sigito Kvaraciejaus žūtį. Tiesiog retoriškai klausiu: ar tai neprimena kažko panašaus iš Stalino laikų?
Tą supurtimą, prasidėjusį po V.Pociūno žūties, pavadinčiau Lietuvos pabudimu. Vien todėl, kad pamažu pradėjo aiškėti kas yra kas, kas su kuo, kas prie ko ir kas kodėl. Dėl pačios VSD sistemos, jos darbo – aišku suabsoliutinant ir neįžeidžiant sąžiningai tarnavusių ir tarnaujančių pareigūnų, galiu pareikšti, jog geriau neturėti jokio saugumo departamento, negu turėti tokį
.
Taigi, VSD skandalas, dabar skandalas dėl vadinamo „nacionalinio“ investuotojo dėl naujos atominės jėgainės statybos – tai tos valstybės votys, kurios išlindo pabudimo fone. Jos drenuojasi. Kuomet tarpusavyje kaunasi marcinkevičiai, mockai ir co – per tas kovas ir iškyla nauji pūliniai. Ir juos reikia drenuoti. Taip valstybė sanuojasi. Dar daug, labai daug paslėptų problemų, ydų, bėdų mūsų valstybėje, daug neatsakytų, dar neiškeltų ar net užslėptų klausimų. Nemažai apie tai kalbėjo ir kiti pranešėjai. Bet pabudimas prasidėjo. Mūsų dar laukia ilgas ir nelengvas kelias tikrai nepriklausomos, civilizuotos, demokratinės, pilietinės valstybės link. Galbūt mokytojų streikai, žmonių nepasitenkinimo akcijos, protestuojant prieš pareigūnų savivalę, po tragiškų įvykių Skuodo rajone ir kiti pažangūs pastarojo meto veiksniai ir yra tos pirmosios pabudimo kregždės visuomenėje. Tačiau pažvelkime į Lietuvos politines realijas. Ar jos jau pranašauja greitą politinį pavasarį?
Dabar kalbėsiu kaip politikas.
Tenka konstatuoti, jog užgyvenome butaforinę daugiapartinę sistemą. Iš 38 registruotų partijų kiek turime tokių, kurių turinys, forma atitinka jų iškabą? Vienos rankos pirštų būtų per daug. Turime butaforinius rinkimus, kuomet rinkimuose dalyvauja 15 (2004 m. Seimo rinkimai) ar 24 (2007 m. savivaldybių tarybų rinkimai) partijų sąrašai, o piliečiai teleekranuose, laikraščių puslapiuose temato ar per radijo stotis tegirdi 5-6 parlamentines partijas. Rinkimų rezultatus lemia reklamos, t.y. pinigų gausa, o ne idėjos, programos. Apie kokius demokratinius rinkimus kalbame, jei per juos vyksta vos ne turgaus mainai: perkama-parduodama ir panašiai. Tai kur pagaliau konstitucinė rinkėjų pasirinkimo teisė? Turime ir butaforinę demokratiją. Jei valdžią valdo ir sąlygas jai diktuoja kažkokios (ačiū Dievui, pamažu aiškėjančios) grupuotės, klanai, jei neginamas žmogus, jo teisės, visokie marketai, baltikai ar panašiai bando pačią valstybę paversti savo privačiu UAB-u, tai ir gyvenam, kaip sako Juozas Erlickas: „Mūsų žmonės labiausiai pasitiki bažnyčia ir kariuomene. Bet į bažnyčias nevaikšto, o kariuomenėj vengia tarnauti. O, va, Seimu niekas nepasitiki, nors mažne kiekvienas sutiktų ten snausti“.
2003 metais, kuomet Socialdemokratų sąjunga įvardijo realiai egzistuojančią politinės partinės sistemos krizę per pastaruosius keturis metus ne tik kad niekas nepasitaisė, bet tik ėjo prastyn. Parlamentinės partijos visiškai liko be ideologijos, vertybių, idėjų. 2004-iems metams buvo bent skelbiami prioritetai – narystė ES, NATO. Dabar jau atvirai paskelbta, kad ideologija yra politinė atgyvena, tikslai tapo tolygūs interesams paimti valdžią, postus ir juos naudingai pasidalinti. Parlamentinių partijų prioritetas ne idėjos, bet poreikis „stambėti“, nesvarbu kokybė, svarbu kiekybė. Perbėgimai iš partijų į partijas dėl postų, išsilaikymo Seime ar Vyriausybėje tapo politine kasdienybe. Todėl ir nauji žmonės į partijas ateina sunkiai. Manau, jei apklaustume Seimo narius uždavę klausimą „kokia jūsų profesija?“, dažniausiai išgirstume, jog jie yra verslininkai, teisininkai ir pan. Gal tik nedaugelis jų prisimintų, jog jie yra politikai. Tik vėl klausimas: ar to vardo jie iš tikro verti?
Galutinai susiformavo naujoji nomenklatūra, kuri nuo senosios skiriasi tik vienu aspektu: jei senoji nomenklatūra parazitavo vienpartinėje, tai naujoji – sąlyginai daugiapartinėje sistemoje.
Valdžių krizė akivaizdi. Ne pirma Vyriausybė nevykdo savo pačios programos, bet niekas joms nepareiškia nepasitikėjimo. Kokioje civilizuotoje demokratinėje valstybėje, esant akivaizdžiai valdžios krizei, nešaukiami pirmalaikiai rinkimai? Štai pastaruoju metu pirmalaikiai rinkimai vyko Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Australijoje. O mūsų valdžia įprato gyventi šiltnamio sąlygomis. Ji ragina išlaikyti stabilumą, bet juk tas stabilumas tėra šiltnamis, kuriame parazituoja valdžios piktžolės. Tai kodėl turime laikyti parazituojančią valdžią šiltnamio sąlygomis?
Kaip socialdemokratui, man didelį nusistebėjimą sukėlė tai, kad po LSDP jungtuvių su LDDP jau tą patį 2001-ųjų sausio 27-sios vakarą žiniasklaida ir politologai Algirdą Brazauską iškart inauguravo socialdemokratu. Dabar jau ne nusistebėjimą, o pasipiktinimą kelia kai kurių žurnalistų A.Brazauskui klijuojamas socialdemokratų patriarcho titulas. Tiesiog norisi šaukti: žmonės, ką jūs darot! Mes piktinamės Rusija, Vladimiru Putinu, kad jie perrašinėja istoriją. Tai kodėl piktinamės, jei patys perrašinėjame ir žiauriai tyčiojamės iš savo istorijos? Negi socialdemokratų patriarchu nebelaikomas ilgametis jų vadovas, Vasario 16-sios akto signataras Steponas Kairys, kurio viso gyvenimo ir veiklos principu buvo jo paties pasakyta frazė: „Kas gera Lietuvai turi būti gera ir socialdemokratams“. Tai kurį asmenį galime laikyti patriarchu: ar Steponą Kairį, ar tą kuris Lietuvos valstybės vėliavą išvadino skuduru ir gyvenime vadovavosi principu: kas gera man, mano artimiesiems, draugams turi būti gera ir Lietuvai?
Žmonės klausia: valdžioje lyg tai socialdemokratai, bet kodėl jie nedaro to ir ano, kodėl auga skurdas, turtinė, socialinė nelygybė, emigracija, didėja žmonių nusivylimas? Atsakymas labai paprastas: todėl, kad valdo ne socialdemokratai, nes jie nėra ir negali būti socialdemokratais. Tai tik nomenklatūrinė partija, pasisavinusi socialdemokratų vardą.
Kaip Socialdemokratų sąjungos narys teigiu, jog jau 17 metų Lietuvą valdo dešiniojo laukinio liberalizmo atstovai, kuriems toną užduoda LLRI. LSDS, būdama kairiąja, socialdemokratine politine organizacija nori ir yra suinteresuota (nes to reikia valstybei ir žmonėms), kad vietoje naujosios nomenklatūros darinių dešinėje pusėje susiformuotų ir taptų įtakinga normali, turinti ideologiją, vertybes, idėjas dešinioji partija. Susiformuotų naujai ar persitvarkytų iš esamų, stiprėtų ir įgautų žmonių pasitikėjimą.
Nesu dvipartinės sistemos šalininkas, todėl daugiapartinės sistemos spektras turėtų būti pildomas ir dar bent keleto ideologijų sveikomis partijomis.
Šiandien vyksta konservatorių suvažiavimas. Kiek teko girdėti, jame bus skelbiama dešinioji alternatyva. Alternatyva kam? Dešinioji alternatyva stambaus kapitalo ir turtingųjų interesų gynimui?
Be abejo partijose yra dorų, išmintingų žmonių. Tačiau parlamentinių partijų viduje demokratija taip pat butaforinė. Viską lemia interesai. Partijos bijo konkurencijos, bijo kontrolės. Bet jei nebus kontrolės, tai bet kuri, šiandien net ir pati idealiausia partija, atėjusi į valdžią, pradės išsigimti. Todėl kontrolė būtina. Partija, siekianti valdžios, turi skatinti ir kontrolės mechanizmus. Profsąjunginis judėjimas yra vienas iš jų. Tačiau jis turi augti, stiprėti. Profsąjungos turi būti solidarios. Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga yra paskelbusi įspėjamąjį streiką. Kiti profsąjungiečiai šiandien mitinguoja dėl išaugusių kainų. Taip, kainos keliamos neteisėtai ir neteisingai. Tačiau turiu pastebėti, jog dėl jų didėjimo reikėjo mitinguoti prieš 2-3 mėnesius, kuomet tik buvo planuojamas eilinis maisto produktų brangimas. O dabar profsąjungoms reikėtų vieningai palaikyti pedagogų streiką. Taigi, ir šioms organizacijoms būtina pasitempti.
Lietuvos socialdemokratų sąjunga jau yra viena iš alternatyvų naujajai valdančiajai nomenklatūrai. Be abejo – kairioji alternatyva. LSDS tikslas – demokratinės, solidarios, pilietinės valstybės, socialiai pajėgaus ir gausaus viduriniojo visuomenės sluoksnio kūrimas, skurdo, socialinės atskirties mažinimas ir visa kita, kas apibrėžiama terminu Gerovės Valstybė.
Šiam tikslui pasiekti Socialdemokratų sąjunga numačiusi ir pirmaeilius veiksmus. Pirmiausia būtina ugdyti pilietiškumą, atsakomybę ir pareigos jausmą, pradedant nuo aiškaus praeities įvertinimo. Todėl reikalingas visą apimantis Liustracijos įstatymas. Ne tam, kad kažką medžiotume, o tam, kad būtų galima įvertinus praeitį, nesigręžiojant eiti į ateitį. Turime pripažinti, kad normalaus Liustracijos įstatymo dar neturime. Turėdami tik atskirus fragmentus, negalime pajudėti į priekį.
Privalu stabdyti žalingą privatizaciją ir taisyti praeityje padarytas klaidas. Savo įsitikinimą, jog valstybė gali ir privalo pelningai tvarkytis savo įmonėse, neatiduodant jų į privačias rankas, LSDS ne kartą yra išsakiusi savo dokumentuose, komentaruose, kuriuos galima rasti sąjungos internetinėje svetainėje. Tai liečia ir šiandien labai aktualų energetikos sektorių. Turėtume ne diskutuoti apie kažkokius mistinius atominės jėgainės projektus, kurių pasekmė šaliai labai neaiški, o kuo skubiau oficialiu lygiu kreiptis į Briuselį dėl Ignalinos AE antrojo reaktoriaus veiklos pratęsimo, kol bus nutiestos elektros linijos į vakarus. Turime įvertinti savo nacionalinius turtus. Visų pirma gėlo vandens, nes pasaulis vis opiau susiduria su jo didėjančiu trūkumu. Kodėl gėlas vanduo negali tapti tuo gerovės šaltiniu Lietuvai, kokiu savo laiku nafta tapo Norvegijai? Ar vėl tik lauksime kol gal jau nauji marcinkevičiai ar mockai pradės kėsintis ir kautis dėl jo nusavinimo? Turime rimtai pagalvoti apie valstybinio alkoholio monopolio sugrąžinimą, orientuojantis į biudžeto pildymą ne tik iš privačių įmonių pelno, bet ir pelningai dirbančių valstybinių įmonių. Valstybė privalo turėti savo valstybinį banką, atliekantį ne tik priežiūros, bet ir visas bankines operacijas, taip kaip yra ES-15 šalyse. Bankininkystė pelningas verslas, tai kodėl mūsų piliečiai savo sąskaita turi prisidėti prie kitų šalių piliečių gerovės kūrimo? Pagaliau dar vienas nepanaudotas biudžeto šaltinis – šešėlinė ekonomika. Dejuojame, kad nėra pinigų, o tuo tarpu šešėliniame versle sukasi apie 60 proc. nacionalinio biudžeto. Todėl pirmas neatidėliotinas žingsnis – visuotinis gyventojų pajamų, išlaidų ir turto deklaravimas. Taip, jo administravimas kainuos milijonus. Bet kas daugiau: milijonai administravimui ar milijardai šešėlinėje ekonomikoje? Turi būti sutvarkytas partijų ir rinkimų kampanijų finansavimas biudžetiniu pagrindu, atsisakant juridinių asmenų finansavimo ir tarp veikiančių partijų išlaikant demokratijos bei konkurencingumo principus. Solidarios ir socialiai teisingos visuomenės nuostatos turi būti pagrįstos Sodros grindų įvedimu, progresiniu gyventojų pajamų mokesčiu, progresiniu nekilnojamojo turto apmokestinimu, progresiniu įmonių pelno apmokestinimu, supaprastinant avansinio pelno mokesčio mokėjimo procedūras. Tokiu būdu bus gausinamas ir stiprinamas vidurinysis visuomenės sluoksnis – socialinio, ekonominio, politinio valstybės stabilumo garantas. Pagaliau turi būti paskatinta ir pilietiškumo dvasia. Visi į rinkimus! Nebalsavai, neatlikai pilietinės pareigos – mokėk baudą, nors ir simbolinę.
Be abejo tai tik dalis kairiosios socialdemokratinės alternatyvos neatidėliotinų priemonių ir veiksmų.
Pabudimas prasidėjo. Ar greitai pajusime rezultatus – priklauso nuo mūsų visų. Kaip ir naujos politinės partinės sistemos alternatyvos sukūrimas dabar tebesiaučiančiai nomenklatūrai. Juk normalioje demokratinėje daugiapartinėje sistemoje būtų diskutuojama idėjų, programų, paremtų ideologija, lygiu.
Pranešimas skaitytas Socialdemokratinės minties instituto konferencijoje 2007-11-24.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
