Seniausiam Panevėžio dviračių muziejaus eksponatui, anot kolekcininko, maždaug 160 metų. Dviračio ratai be gumų, detalės medinės, ratai, kaip vežimo – geležiniai. Ne veltui jį praminė „kaulakračiu“.
„Jeigu važiuodavo grindiniu, tai įsivaizduokit kaip jis kratydavosi, be padangų pavažiuokite grindiniu, viskas ten barška, tarška“, – sakė muziejaus įkūrėjas Gintaris Audickas.
Dar vienas muziejaus pasididžiavimas – dviratis „voras“. Priekinis jo ratas, ko gero, didesnis už žmogų.
„Galvojo, kad kuo didesnis ratas, tuo greičiau ir toliau nuvažiuot galima“, – dviračio konstrukciją paaiškino muziejininkas.
Tokiu dviračiu kažkas džiaugėsi maždaug prieš 140 metų. Ir, beje, kaip sako dviračių žinovas, važiuoti tokiu dviračiu tikrai reikėjo įgūdžių.
Į kolekcininkų šeimos muziejų šis dviratis atkeliavo iš Vokietijos. Dviračių žinovas sako, kad „vorų“ kolekcijoje norėtų turėti ir daugiau. Tačiau rasti jų gerai išlaikytų itin sudėtinga.
„Jie tiesiog yra išgaudyti ir sudėti į lentynėles, pas žmones jį rasti yra praktiškai neįmanoma, turguje jis kainuoja labai daug“, – tikino G. Audickas.
Muziejuje eksponuojami dviračiai, kuriais kadaise važinėjo ugniagesiai, paštininkai, medikai, kurie tarnavo karo metu. Akis ten tikrai turėtų kur paganyti mažieji. Ekspozicijoje galima rasti ir vieną seniausių – sunkų, metalinį vaikišką dviratį.
„Sunku įsivaizduot tą važiavimą, kaip vaikui su tokiu važiuoti, gal vaikai kitokie buvo“, – spėliojo muziejaus įkūrėjas.
Beje, muziejaus įkūrėjas – vienas pirmųjų dviračių meistrų Lietuvoje. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius pradėjęs remontuoti dviračius, ėmė jais domėtis.
Gintario žmona su dviračiais susidraugavo tik ištekėjusi. Moteris juokavo, kad pagalvojus apie dviračius kyla ne kokie prisiminimai iš vaikystės.
„Tik ne ten kur palekiu ir nutrenkia dviratis ir nelabai aš juos mėgau, bet paskui pamilau dviračių meistrą“, – pasakojo Aušrinė Audickienė.
Per maždaug du dešimtmečius sutuoktiniai sukaupė tokią kolekciją, kuri virto šeimos muziejumi. Visi dviračiai – važiuojantys, paties meistro restauruoti.
Vyras sako nė neskaičiavo, kiek atsiėjo tokio muziejaus įkūrimas. Šeima viską darė savo lėšomis. Neskaičiuoja sutuoktiniai ir, kiek išleidžia vis naujam eksponatui.
„Dar jis būna be manęs nuvažiuoja, pagaili pinigų ir nenusiperka, o paskui griaužiasi. Tai dabar kai nuvažiuojam į turgų, pamato dviratį, gal einam sako, ne, sakau, pirk, paskui neberasi“, – kalbėjo muziejaus įkūrėja A. Audickienė.
Panevėžiečiai šeimos įkurtame muziejuje eksponuoja apie 80 įvairiausių dviračių. Dar panašiai tiek kolekcininkas saugo fonduose. Muziejų dviračių kolekcininkai ateityje planuoja plėsti. Netrukus ten atsiras ir pats mažiausias eksponatas, kuriam apžiūrėti prireiks didinamojo stiklo.
Muziejininkų sukauptą kolekciją pamatyti galite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
