Lietuvos provincijos nusikalstamumo istoriją pradedame pasakojimu apie legendinį plėšiką S. Rickų, 1933 metais išgarsėjusį dėl banko apiplėšimo bei kunigo žmogžudystės.
Ne vienas (ypač vyresnis) tautietis yra girdėjęs apie plėšiką Stepą Rickų, kuris vadinamas legendiniu, garsiausiu tarpukario Lietuvos nusikaltėliu, apie kurį net kurtos pjesės. Tik viena bėda – beveik niekas, net Rickaus gimtajame Užventyje, nežino, ką jis tokio iškrėtė, kad tapo iki šiol minima legendine įžymybe. „Akistata“ nutarė užpildyti šią spragą papasakodama, kaip smulkus dviračių bei lagaminų vagišius išgarsėjo – vos per tris 1933-iųjų metų mėnesius tiek prisidirbo, kad tapo gyva legenda ir dingo policijai iš panosės be pėdsakų.
Nesitikėkite pasakojimo apie galiūną, kuris sulaukęs septynerių rankomis lanksto pasagas, o jau paauglystėje terorizuoja visus kaimo vyrus. Atvirkščiai – kalbama, kad 1902 metais mažyčiame Bambalų kaimelyje prie pat Užvenčio miestelio (Kelmės raj.) gimęs S. Rickus buvo silpnutis, net paliegęs, tačiau sumanus berniukas. Apie būsimo plėšiko paauglystę žinių neišlikę, bent archyvuose nėra įrašų, kad iki pašaukiamas į privalomąją karo tarnybą S. Rickus būtų buvęs teistas. Pasak kai kurių šaltinių, tarnaudamas S. Rickus jau vogęs kariuomenės turtą ir pusvelčiui jį pardavinėjęs gimtajame Užvenčio valsčiuje. Bet jeigu tai ir tiesa, jis sugebėjo neįkliūti.
Smulkus lagaminų vagišius
Taigi nežinia, kiek S. Rickus vagiliavo iki kariuomenės, tačiau atlikęs tarnybą ėmė vogti be perstojo. Lietuvos centriniame valstybiniame archyve išlikusios baudžiamosios bylos, kuriose rašoma, kad 1926 metais S. Rickus buvo nuteistas už 6 smulkias vagystes, o 1927-aisiais – už dar vieną.
S. Rickus buvo „modernus“ vagis, ypač mėgęs grobti tuomet populiariausią transporto priemonę – dviračius. Sugautas ir už tai Šiauliuose teisiamas ilgapirštis suprato, kad nušvilpti dviratį yra lengviau nei jį, tada brangų ir retą daiktą, parduoti. Pradedantis vagišius labai stengėsi, bet ir toliau jam prastokai sekėsi – 1928-ųjų vasarą S. Rickus gėdingai suimtas jau dėl lagamino vagystės.
„1928 m. birželio 23 d. 23:30 val. Kauno universiteto studentui Mečiui Kochanauskui važiuojant traukiniu iš Skuodo Šiauliuosna, III kl. vagone Mažeikių stoty sustojus traukiniui ir išėjus M. Kochanauskui bufetan, iš vagono kažkas pavogė jo likusį čemodaną, kuriame buvo du revolveriai, baltiniai, pusbačiai, kepurė ir daug kitokių smulkmenų“, – rašoma archyve išlikusioje S. Rickaus baudžiamojoje byloje.
Suimti vagystės dieną
Pasigedęs lagamino, studentas nedelsdamas nuskuodė į stotyje įsikūrusią geležinkelio policiją. Viena keleivė paliudijo mačiusi, kaip studentui išlipus iš traukinio, atsistojo vagone važiavę du jauni kostiumuoti vyrai ir lagaminą išsinešė. Tarpukario Lietuvoje gyventojų ir vagių buvo gerokai mažiau, todėl policijai būdavo lengviau. Užteko moteriškei apibūdinti įtariamuosius, ir policininkai išsiaiškino, jog vagys labai panašūs į jiems jau puikiai žinomus ilgapirščius Stepą Rickų bei Antaną Zubavičių, kurie tuo metu buvo apsistoję Mažeikiuose.
„(...) Tą pat naktį pas juos nuvyko policininkas Balys Virbickas su kitais ir rado ant buto aukšto abu juos (S. Rickų ir A. Zubavičių, – red. past.) gulinčius po viena antklode, batai abiejų buvo šlapi. Klausiami Rickus su Zubavičium užsiginė pavogę Kochanausko čemodaną, bet padarius smulkią kratą ant aukšto buvo rastas užvalkalas su Kochanausko daiktais. Po to Rickus prisipažino vagyste Kochanausko čemodano, bet pasisakė, kad tą vagystę papildė vienas, be Zubavičiaus“, – toliau rašoma toje pačioje byloje.
Kalinys skaldė akmenis
Kilnumas nepadėjo – 1929 metais Šiaulių apygardos teismas abu įkliuvėlius draugužius nuteisė kalėti. A. Zubavičių patupdė trejiems, S. Rickų – dvejiems metams.
Maždaug po metų S. Rickus buvo paleistas ir, žinoma, toliau vogė. Tik dabar jis jau nespjaudavo įsibrauti ir į būstus – 1930-ųjų rugsėjį ilgapirštis vėl buvo suimtas, o 1931-ųjų rugsėjo 4-ąją tame pačiame Šiaulių apygardos teisme nuteistas už Juozo Soko lagamino vagystę, ūkininko Stepo Mineikio spintos iškraustymą.
Įžūlėjančiam vagiui šįkart skirta bausmė – 5 metai Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. 1933-iųjų birželio 24-ąją S. Rickus buvo perkeltas į Kretingos kalėjimą. Smetonos laikais manyta, kad nėra ko kalinius dykai šerti, todėl nuteistasis buvo pristatytas kalėjimo kieme skaldyti akmenis.
Kalinys dirbo uoliai, elgėsi pavyzdingai, todėl netrukus buvo įtrauktas į 30 kalinių grupę, kurią keli prižiūrėtojai išvesdavo dirbti į apylinkėse esančią akmenų skaldyklą.
Nusitaikė į turtinguosius
Liepos 16-ąją, pietų poilsio metu, kai du prižiūrėtojai buvo paėję tolėliau, du kaliniai, vienas kurių buvo Stepas, metėsi bėgti ir dingo rugių lauke. Bėgliai žinojo, kad vienas likęs prižiūrėtojas nepaliks nesaugomos visos kalinių grupės ir jų nepersekios.
Nuo tos dienos ir prasidėjo S. Rickų išgarsinusi karjera. Bėglys nebesismulkino su dviračiais ar lagaminais – lyg naujasis Tadas Blinda nusitaikė į turtinguosius. O kas tarpukario bažnytkaimyje galėjo būti turtingesnis už vietos kleboną? Tada kunigai buvo įtakingesni ir gyveno sočiau nei dabar, o S. Rickus buvo bedievis liežuvautojas, nevengęs pasišaipyti iš nukryžiuotojo skulptūrėlių, kurias vadino „rabčikais“.
Kunigas pramiegojo vagį
„1933 metų liepos 22 d. vakare Tverų (Rietavo seniūnija, – aut. past.) miestelio klebonas kun. Jonas Armalis nuėjo gulti apie 22–23 val. ir rytojaus dieną apie 3 valandą ryto klebono šeimininkė Adelė Mironaitė, įėjusi kambariuosin, pastebėjo atidarinėtas kambarių duris ir ant grindų prie komodos degančią žvakę, – rašė policijos tardytojas baudžiamojoje byloje. – Pažadintas kun. J. Armalis pastebėjo, kad iš namo galo rytų pusėje kambario langas atidarytas ir jo kambariai apvogti. Darant kvotą nustatyta, kad 1933 m. liepos m. 23 d. apie 1–2 val. nežinomas piktadaris atlupinėjęs (...) išėmė lango šyba ir per skylę įkišęs ranką atkabinėjo lango kobinius ir atidaręs langą įlindo klebonijos kambariuosin. Klebono kun. Armalio ir jo šeimininkės Ad. Žironaitės iš komodų, spintų, kambarių ir stalčių tapo pavogta šie daiktai: 1) Revolveris didysis „Mauzer“ su 10 šovinių vertės 200 litų; 2) Brauningas su šoviniais ir 4 apkabomis – 75 litų; 3) Trys aukso laikrodžiai su aukso letežėliais vertės 1150 litų; 4) Rusų, vokiečių ir kitų valstybių nemažas kiekis įvairių sidabrinių monetų; 5) 27 amerikon, doleriai banknotais; 6) 250 litų pinigais – banknotais; 7) Sidabrinis portsigaras su 50 litų; 8) Dvi piniginės; 9) Šv. Vincento ir Pauliaus D-jos Tverų skyriaus 537.43 litus; 10) Tverų parap. bažnyčiai priklaus. pinigų 273.70 litų; 11) Patverų pieno perdirbimo b-vei priklausančių pinigų 1290 litų; (...). Be to, pavogta Adelės Žironaitės 1) Auskarai 25 litų vertės; 2) Retežėlis – 40 litų; 3) Žiedas su brilianto akmeniu – 500 litų; 4) Žiedas vertės 15 litų, viso (...) 580 litų. Bendrai viso pavogta pinigais ir brangenybėmis, be įvairių valstybių sidabrinių monetų ir dokumentų vertėje 4356.68 litų“, – rašoma byloje.
Surištas įveikė ginkluotą
Vos po savaitės, rugpjūčio 2-ąją, S. Rickų už kažkokį smulkų nusikaltimą sulaikė Sedos miestelio (Skuodo raj.) policija. Dokumentų neturintis vagis prisistatė Jonu Rupšiu. Iškratę įkliuvėlį, pareigūnai pas jį rado 7,65 mm kalibro pistoletą „Browning“. Nors tada Lietuvoje pistoletą buvo galima įsigyti paprasčiau nei dabar, bet jie buvo santykinai brangesni, apsiginkluoti pajėgdavo tikrai ne kiekvienas banditėlis, todėl pasitarę policininkai nutarė įtartinąjį vyrą perduoti Šiaulių policijai – ten geriau išsiaiškins, kas jis per paukštis.
Suimtasis surištomis rankomis bei kojomis buvo įmestas vežimą, o prie šio vadelių sėdo policininkas Aleksas Gylys. Vėliau Sedos policijos nuovados viršininkas savo raporte rašys: „Kelyje Seda–Tirkšliai 11 kilometre nuo Sedos miest. apie 12 valandą atsipalaidavęs rankinius pančius išvertė policininką Gylį iš vežimo ir, esant dar kojoms prirakintoms prie vežimo, visu smarkumu nuvažiavo su policijos arkliu apie 3 klm. iki Tirkšlių miško, kur atsirakinęs kojų pančius pasislėpė, pasiimdamas lydėjusio polic. Gylio portfelį su dokumentais, paketu Nr. 1696 ir ten buvusiais daiktais, pinigais ir revolveriu.“
Kai nuovada gavo bėglio nuotrauką, suprato, jog tai būta S. Rickaus. Beje, ir prie jo rastoji piniginė priklausė kunigui J. Armaliui.
Na o išnešęs kudašių S. Rickus pradėjo tuos vos 3 mėnesius trukusius žygius, per kuriuos jis išgarsėjo ir tapo legendiniu plėšiku.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kaip S. Rickus apiplėšė banką ir nužudė Šakynos kleboną
Sigitas STASAITIS
