Vilnietis Alfonsas Abramavičius (44 m.) pataisos namuose atsidūrė už tyčinį sunkų sūnaus Aurimo sužalojimą.
Tėvas ir suaugęs jo sūnus konfliktavo ne pirmą mėnesį. Tačiau iki tol jų barniai baigdavosi negražiais apsižodžiavimais ar, blogiausiu atveju, apsistumdymu. Paskutinysis konfliktas, deja, neapsiėjo be kraujo.
Tą dieną Alfonsas, jo žmona ir į svečius užsukusi pastarosios sesuo rymojo prie alaus bokalų. Tuosyk iš darbo sugrįžo Alfonso sūnus Aurimas. Pastebėjęs, kad išnaudotas mobiliojo telefono sąskaitos kreditas ir nusprendęs, kad tai - sūnaus darbas, Alfonsas Aurimui ėmė dėl to piktai priekaištauti. Šis atkirto nieko nežinąs ir patarė tėvui nusiraminti. Žodis po žodžio, ir jiedu susiėmė. Viskas baigėsi tuo, kad tėvas gavo per galvą pagaliu, o sūnus dėl perdurto plaučio atsidūrė Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Reanimacijos skyriuje ir tik per plauką nenukeliavo Anapilin (greitoji nukentėjėlį į gydymo įstaigą atvežė jau ištiktą klinikinės mirties).
Kadangi konfliktas tarp tėvo ir sūnaus kilo ne pirmą kartą, teismas atmetė nusikaltimo (tyčinio sunkaus kūno sužalojimo) padarymo galimybę Alfonsui Abramavičiui esant didžiai susijaudinus, be to, nepasitvirtino teisiamojo duoti parodymai, kad jis sūnui dūrė gindamasis. Beje, dar iki teismo posėdžio tėvas ir sūnus susitaikė - pastarasis paprašė tėvą teisti kiek galima švelnesne bausme. Vilniaus apygardos teismas į tai, be abejo, atsižvelgė ir Alfonsui Abramavičiui skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę bei įpareigojo padengti Aurimo gydymo išlaidas (2 887 litus).
