Visgi kadaise vien mintis, kad reikės apsilankyti pas dantų gydytoją keldavo šiurpą. Iki pat XIX amžiaus skaudančius dantis odontologai tiesiog išraudavo, o ne taisydavo. Dešimtys tūkstančių žmonių mirdavo dėl įvairių infekcijų ir kitų komplikacijų, todėl atsisėsti į stomatologo kėdę išdrįsdavo ne visi.
Šį darbą dažniausiai dirdavo kalviai ir kirpėjai, mat neva jie buvo geriausiai įvaldę įrankius. Jie neišmanė nei dantų struktūros, nei kaip numalšinti skausmą ar išvengti infekcijų. Svarbiausiai buvo mokėti ištraukti dantį, netyčia nepasiunčiant žmogaus myriop.
Jeigu pacientui nusišypsodavo sėkmė, jis gaudavo šiek tiek viskio, kad būtų lengviau pakelti skausmą. Kitais atvejais būdavo pasiūloma nebent pasimelsti. Ne nuostabu, kad daugybė žmonių vaikščiodavo su išpuvusiais, pageltusiais dantimis.
Daugybę metų buvo tikima, kad dantų skausmą sukelia neva smakre gyvenančios kirmėlės.
