Valstybės vadžios nepatyrusiose rankose
Apie Šiaurės Korėjos elitą žinoma itin mažai – tai puikiai įrodo JAV ir Pietų Korėjos specialiųjų tarnybų nuostaba, kai buvo paskelbta Kim Jong Ilo mirtis. Dar mažiau žinoma apie jo sūnų, paskirtą valdyti šalį po tėvo mirties. Manoma, kad Kim Jong Unas, kuriam yra apie 30 metų, turėjo tik dvejus metus savo valdžios pagrindams konsoliduoti, o jo tėvas, Kim Jong Ilas, prieš tapdamas Aukščiausiuoju lyderiu, valdymo meno mokėsi du dešimtmečius.
Šiaurės Korėjos ekspertės Jiyoung Song manymu, režimo įpėdiniu buvo pasirinktas jaunesnis Kim Jong Ilo sūnus, nes vyresnysis Kim Jong Namas rėmė reformas ir turėjo per daug galios savo rankose. Jaunėlį šiuo metu stipriai remia teta Kim Kyong Hui ir dėdė Chang Song Taekas, kurie per paskutinius porą metų taip pat gavo svarbius politinius postus. Manoma, jog senasis Kim Jong Ilas prieš mirtį stengėsi decentralizuoti sprendimų priėmimo struktūras ir taip užglaistyti potencialius nesutarimus dėl valdžios. Šiaurės Korėjos stebėtojai prognozuoja (kiek tai įmanoma apie šią šalį), kad sprendimų priėmimo procese didelį vaidmenį turės minėti Kim Jong Uno giminaičiai, tačiau neatmeta galimybės, jog vyresnysis brolis gali taip pat siekti valdžios. Didėjant galios centrų skaičiui, didėja ir tikimybė, kad ateityje kils varžytuvės dėl įtakos ir privilegijų, apie kokias pačios valstybės gyventojai gali tik pasvajoti.
Be to, ekspertai pažymi, kad naujojo lyderio ryšiai su šalies karinių pajėgų (didžiausių pasaulyje pagal gyventojų ir kareivių proporciją) valdžia yra silpni. Tai stipriausias galios centras Šiaurės Korėjoje, todėl Kim Jong Unui yra ypač svarbu turėti gerus santykius su karinėmis struktūromis. Pastarosios Šiaurės Korėjos provokacijos rodo jaunojo lyderio pastangas sustiprinti savo poziciją armijos akyse.
60 „komunistinio“ valdymo metų
Ilgą laiką Šiaurės Korėjos piliečiai buvo maitinami didelėmis propagandos porcijomis apie pietų kaimynę kaip itin skurdžią, badaujančią JAV koloniją. Gyventojus įtikinti buvo nesunku dėl visiškos Šiaurės Korėjos izoliacijos nuo pasaulio. Visos žiniasklaidos priemonės buvo griežtai sugniaužtos totalitarinių lyderių rankose, o į kaimyninę Kiniją keliaujama retai. Tačiau praėjusio amžiaus pabaigoje informacinės technologijos pamažu ėmė tekinti kiek kitokią informaciją apie Pietų Korėją. Pastaraisiais metais ir patys Šiaurės Korėjos lyderiai suprato, kad tokiu akivaizdžiu melu nebegali užmaskuoti didžiulių ekonominių skirtumų tarp dviejų šalių.
Šiaurės ir Pietų Korėjos valstybių palyginimui pateikiama pagrindinių jas apibūdinančių rodiklių lentelė.
Duomenys paimti iš CŽV, „Transparency International“, „Reporters Without Borders“, Pasaulio banko ir Tarptautinio strateginių studijų instituto informacinių leidinių.
Chroniškas maisto nepriteklius, o praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje ir badas, nusinešęs nuo 5 iki 10 proc. Šiaurės Korėjos gyventojų gyvybę, visiškai suardė valstybinę paskirstymo sistemą ir leido atsirasti pusiau slaptai privačiai rinkai. Šiuo metu prekyba įvairiuose turguose sudaro 75 proc. vidutinės šeimos pajamų. Be to, nepaisydami oficialių draudimų, Šiaurės Korėjos gyventojai palyginti laisvai keliauja į Kiniją (dažniausiai nelegaliai). Manoma, kad per paskutinius du dešimtmečius apie pusę milijono piliečių yra buvę šioje ne itin turtingoje šalyje, tačiau jos žmonių gyvenimo lygis pranoksta slapčiausias šiaurės korėjiečių svajones.
Šiaurės Korėjos gyventojams atsiveria pasaulis?
Laisvosios rinkos užuomazgos skatina šiaurės korėjiečius ne tik keliauti į Kiniją, bet ir dalintis naujienomis, įsigyti mobiliuosius telefonus, klausytis užsienio radijo laidų ar žiūrėti Pietų Korėjos sukurtus filmus. Paradoksalu, bet visur tvyranti korupcija padeda šalies liberalizavimui: kartais policininkai ieško neleistino elgesio, kad galėtų paimti kyšį. Taigi patys gyventojai mažiau bijo valdžios, nes žino, jog už mažus prasižengimus gali išsisukti papirkdami pareigūnus.
Amerikiečių konsultacinė grupė „Intermedia“ savo raporte apie žiniasklaidos ir informacinių technologijų sklaidą pažymi, kad Šiaurės Korėjoje vyksta svarbūs pokyčiai. Remiantis apklausomis ir išsamiais interviu su pabėgėliais, raporto autoriai konstatuoja, kad vis didesnis gyventojų skaičius turi tiesioginį priėjimą prie įvairių žiniasklaidos priemonių – užsienio televizijos, radijo, o apie gyvenimą kitose šalyse sužino iš sparčiai populiarėjančių vaizdo diskų. Tie, kurie neturi tokių privilegijų, naujienas išgirsta žodžiu iš artimųjų ir patikimų draugų. Tyrimas taip pat atskleidė, kad užsienio žiniasklaida padeda formuoti teigiamą išorinio pasaulio įvaizdį. Tai, savo ruožtu, verčia kvestionuoti režimo skleidžiamą propagandą apie nuskurdusius ir agresyvius kaimynus. Nors aiškios koreliacijos tarp užsienio filmų žiūrėjimo ir pakitusio suvokimo apie vidaus režimą nebuvo aptikta, šiaurės korėjiečiai natūraliai lygina savo pačių varganus gyvenimus su tais, kuriuos mato filmuose, ypač iš Pietų Korėjos. Taip pat buvo pastebėta tendencija, kad filmai iš užsienio skatina šiaurės korėjiečius ieškoti daugiau informacijos apie išorinį pasaulį.
Kalbėti apie artėjančią revoliuciją ar režimo kaitą būtų skubota ir naivu. Šiaurės Korėja išlieka labiausiai suvaržyta šalis pasaulyje visose gyvenimo srityse – politinėje, ekonominėje ir socialinėje. Rekordinis jos žmonių skaičius kalinamas lageriuose ir priverstinio darbo stovyklose. Politinis Šiaurės Korėjos elitas yra itin suinteresuotas esamos padėties, kuri leido jiems ir jų artimiesiems praturtėti, išlaikymu. Staigi režimo griūtis vestų į privilegijų ir turto praradimą, o gal ir į žūtį. Sklandus valdžios perėmimas po Kim Jong Ilo mirties liudija esant stiprius valstybės aparato gniaužtus, jiems atlaisvinti neužteks radijo laidų ar filmų.
Tačiau jaunasis šalies lyderis suvokia kintančią šalies būklę ir vis didėjantį gyventojų supratimą apie išorinį pasaulį, o ypač apie kaimyninės Pietų Korėjos gerovę ir žmonių gyvenimo būdą. Todėl kartais pažiūrėti neracionalūs grasinimai JAV ir Pietų Korėjai gali pasirodyti kaip patogus būdas nepatyrusio lyderio pozicijai sustiprinti ir piliečių dėmesiui nuo ekonominių sunkumų į išorės priešą nukreipti. Tokie išsišokimai gali padėti ir išsiderėti tam tikrų nuolaidų – pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos kaip branduolinės valstybės pripažinimo ar humanitarinės pagalbos iš užsienio padidinimo.
Remiantis Šiaurės ir Pietų Korėjų santykių istorine patirtimi galima prognozuoti, kad įtampa tarp šių valstybių turėtų netrukus atslūgti. Jaunasis Šiaurės Korėjos lyderis per visur garsiakalbius ir kitas propagandos priemones iškilmingai praneš savo piliečiams, kad jo strateginiai įgūdžiai ir stiprios karinės pajėgos privertė apsigalvoti imperialistinę JAV dėl invazijos į šalį. Diplomatai tyliai derėsis dėl pagalbos didinimo ir kitų politinių nuolaidų iki kito parankaus išsišokimo. O dėl gausėjančių informacijos apie pasaulį srautų išorės priešo baubas gali būti patogus vis dažniau.
