Ne vienerius metus čia dirbantys specialistai puse lūpų užsimena ir apie tai, kad tie, kurie Vilniaus pakraštyje, Verkių regioninio parko pušyne, prisiglaudusią sanatoriją norėjo paversti „kokiu nors pelningu komerciniu objektu“, vienaip ar kitaip patys nukentėjo, o tie, kurie geranoriškai padėjo, sulaukė sėkmės.
„Gal čia tikrai kokia ypatinga vieta? Juk aplink mus į dangų stiebiasi ne tik Verkių regioninio parko pušys, tarp kurių net per pačius vasaros karščius galima rasti vietelę įkvėpti gaivos. Sanatorijos „Pušyno kelias“ gyvenamųjų ir gydyklų korpusų kaimynystėje rymo net kelios Kalvarijų Kryžiaus kelio koplyčios, o nedidelė Kryžiaus kelio atkarpa driekiasi, galima sakyti, per patį sanatorijos kiemą“, – svarsto sanatorijos darbuotojai.
Tęsiame pasakojimą apie tai, ką apie šią ypatingą vietą portalo balsas.lt žurnalistams pasakojo ilgamečiai sanatorijos darbuotojai, ir ką čia pajuto žinoma bioenergetikė, sveikos gyvensenos specialistė Jūratė Malinauskienė.
Išsaugojo koplyčios pamatus
Nors sovietų valdžia kaskart išardydavo žymas, o susprogdintų koplyčių vietoje surentė naujus pastatus, žmonės vis iš naujo ir iš naujo pažymėdavo vietas, kur stovėjo susprogdintosios koplyčios“, – pasakoja jau daugiau kaip 20 metų sanatorijoje dirbantis Vytautas Dumbrovas. Anot jo, ir po to, kai koplyčios buvo susprogdintos, ši vieta sugebėjo apsiginti.
„Tai atsitiko žmonių dėka – jie akmenimis buvusių koplyčių vietas pažymėdavo, kryžiukus pastatydavo, gėlių padėdavo. Saugumiečiai viską išardydavo, bet po kelių dienų žmonės vėl viską atstatydavo. Ir melstis ėjo“, – pasakoja jis, rodydamas vieną pastatą, greta kurio pamatų plytomis išdėlioti kadaise čia stovėjusios koplyčios pamatai.
„Kai atkūrus nepriklausomybę buvo nuspręsta atstatyti Kryžiaus kelią, iš pradžių buvo manoma, kad reikia griauti sovietmečiu pastatytus statinius, tačiau paskui buvo nuspręsta juos palikti. Ir Bažnyčia tam pritarė. Todėl buvo nuspręsta pažymėti buvusios koplyčios vietą, o atstatyti ją už kelių metrų. Tačiau jie iškėlė sąlygą – čia visuomet turi būti gydymo įstaiga. Kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis taip mums tada ir pasakė: „Jeigu jūs virsite kokiais nors prabangiais kotedžais arba dar kuo nors, mes protestuosime ir atsiimsime savo žemę“, – pasakoja V. Dumbrovas, tuo metu dirbęs sanatorijos direktoriaus pavaduotoju.
Anot jo, nors juridiškai ši teritorija turi valstybinės žemės statusą, visi žino, kad bažnyčia turi moralinę teisę ją atsiimti. Todėl ir dabar šioje teritorijoje stato ne „stiklinius monstrus“, o renovuoja senuosius pastatus taip, kad jie harmoningai derėtų su koplyčiomis ir pušynu.
O bioenergetikė J. Malinauskienė, net nežinodama šios istorijos, stovėdama greta atokiau atstatytos koplyčios, nustebusi sako: „Ši vieta tuščia, seniau šios koplyčios čia nebuvo“. Priėjusi ten, kur tik pažymėta senosios koplyčios vieta, ir žvelgdama į akmenis bei ant žemės išdėliotus kryželius, ji prabyla kitaip: „Labai daug žmonių stengėsi šią vietą saugoti. Kaupti-saugoti-kaupti-saugoti. Štai tokia informacija ateina. Energetiškai tai kaupimo vieta. Pati žemė tai daro. Ne be reikalo žmonės ją saugojo“.
J. Malinauskienė: čia seksis tiems, kurie ateis tyra širdimi
Vaikščiodama po sanatoriją, užsukusi į suaugusiųjų ir vaikų skyrius, J. Malinauskienė patvirtino, kad ši vieta labai palanki žmonėms, kuriems reikia atgauti sveikatą. „Šios vietos aura labai šviesi. Aš matau, kad jūs puoselėjate viltį įgyvendinti didelius, žmonėms naudingus projektus. Matau kažko naujo, šviesaus kūrimą“, – ją lydintiems „Pušyno kelio“ darbuotojams sakė bioenergetikė.
Anot jos, jei čia ir toliau bus nuoširdžiai rūpinamasi žmonių sveikata, jei viskas bus skirta jiems, sumanymus, kuriuos puoselėja „Pušyno kelio“ kolektyvas, pavyks įgyvendinti. „Padės pati vieta, gerte prisigėrusi maldų. Bet tiems, kurie ateis čia savanaudiškais tikslais, anksčiau ar vėliau labai nepasiseks. Tokia jau yra ši vieta“, – sakė J. Malinauskienė.
Kodėl tai girdėdami sanatorijos darbuotojai lyg sutarę ėmė linkčioti galvomis, kad taip ir yra, nes ši vieta skirtingai pasitinka tuos, kurie ateina tyra ir netyra širdimi, ir ką dar J. Malinauskienė pajuto klajodama Verkių regioninio parko pušyne atstatytu Kryžiaus keliu, papasakosime kitą kartą.
