Kodėl vis dar jaučiame poreikį „kažką palikti“ gydytojui? Psichologės paaiškinimas

Iš kur kyla šis vidinis konfliktas ir kodėl jis vis dar toks gyvas? Kas lemia, kad net ir aiškiai suprasdami, kaip reikėtų elgtis, viduje vis tiek jaučiame poreikį pasielgti kitaip? Apie tai kalbamės su „Neuromeda“ klinikos medicinos psichologe Agne Gurskyte.

Noras nesijausti skolingu

Medicinos psichologė Agnė Gurskytė pabrėžia, kad šis jausmas nėra racionalus sprendimas – jis kyla iš gilesnių psichologinių procesų. Dažniausiai veikia ne vienas, o keli veiksniai vienu metu. „Skolos“ ar įsipareigojimo jausmas paprastai formuojasi ilgainiui ir turi kelias priežastis. Tai nėra spontaniška reakcija – dažniausiai tai ilgai formuotas vidinis modelis, kuris suveikia tam tikrose situacijose, ypač kai jaučiamės pažeidžiami.

Viena jų – noras atsilyginti ir nesijausti skolingu. „Kai kažkas mumis pasirūpina ar padeda, norisi tarsi „atsverti“ tą situaciją. Jei to nepadarome, gali atsirasti lengvas nejaukumas ar kaltė. Šis mechanizmas nėra blogas – jis padeda kurti socialinius ryšius. Tačiau medicinos sistemoje jis yra netinkamas ir iškraipo santykį tarp paciento ir gydytojo“, – sako specialistė. 

Kitaip tariant, tai, kas kasdienybėje gali būti laikoma gražiu socialiniu gestu, gydymo kontekste tampa problemiška ir gali kurti nereikalingą spaudimą tiek pacientui, tiek pačiai sistemai.

Išmoktas elgesys, perduodamas iš kartos į kartą

Kita priežastis, kodėl galime jausti norą papildomai atsilyginti gydytojams – kultūra ir aplinka. 

„Lietuvoje ilgą laiką buvo įprasta gydytojams „atsidėkoti“. Vyresnėms kartoms tai buvo normalu – būdas jaustis ramiau ar gauti daugiau dėmesio. Nors dabar sistema keičiasi, toks mąstymas niekur nedingsta taip greitai. Jis perduodamas per šeimą, pasakojimus ar tiesiog stebint kitus. Dėl to net ir neturint asmeninės patirties gali atsirasti jausmas, kad taip reikia“, – aiškina specialistė. 

Taip pat „skolos“ jausmą dažnai lemia auklėjimas ir vaikystės patirtys. Žmonės elgesį perima stebėdami kitus – šeimą, aplinkinius, girdėdami, kad „taip daroma“, kad „taip reikia“. Tai tampa tarsi nerašyta taisykle. Vėliau tokios taisyklės nebevertinamos kritiškai – jos tiesiog tampa „norma“, kurios laikomės net nesusimąstydami.

Nerimas ir autoritetas, kuriam norisi įtikti

Medicinos įstaigos ir vizitai pas gydytojus dažnai kelia įtampą. Žmogus jaučiasi pažeidžiamas, o gydytojas – tas, nuo kurio priklauso sprendimai. Tokiose situacijose suaktyvėja natūralus poreikis jaustis saugiau ir kontroliuoti bent dalį situacijos.

„Tokiu atveju natūraliai norisi padaryti kažką papildomo, kad būtų ramiau. „Palikti kažką“ gali atrodyti kaip būdas pasirūpinti, kad viskas būtų gerai“, – sako.

Gydytojo vaidmuo taip pat daro didelę įtaką mūsų elgesiui. Gydytojas daugeliui žmonių yra autoritetas – žmogus, nuo kurio priklauso mūsų sveikata ir savijauta. Dėl to natūraliai norisi palikti gerą įspūdį, būti tarsi „geru pacientu“. Šis noras įtikti dažnai yra labai žmogiškas – jis kyla iš poreikio būti priimtam, suprastam ir sulaukti geriausio įmanomo dėmesio.

„Svarbu suprasti, kad elgesys dėl visų šių išvardintų priežasčių dažniausiai vyksta automatiškai. Žmogus gali suprasti, kad už paslaugą jau sumokėta ir nieko papildomai nereikia, bet vidinis jausmas vis tiek kyla. Jis ateina iš įpročių, patirties ir aplinkos, kuri formavosi daugelį metų“, – teigia A. Gurskytė.

Kaip atsikratyti vidinio „skolos“ spaudimo?

Specialistės teigimu, pirmas ir pagrindinis žingsnis, norint atsikratyti skolos jausmo – suprasti ir atpažinti, kad tai jausmas, o ne pareiga. „Kitaip tariant, vien dėl to, kad viduje kyla nejaukumas ar mintis „reikėtų kažką palikti“, dar nereiškia, kad iš tikrųjų turite tai daryti. Tai tik įprotis ar senas vidinis balsas, o ne reali taisyklė“, – tikina pašnekovė. 

Jos teigimu, padeda sau priminti paprastą dalyką: jūs gaunate paslaugą, už kurią jau sumokėta per Privalomojo sveikatos draudimo fondą. Gydytojas atlieka savo darbą, o ne daro asmeninę paslaugą, už kurią reikėtų papildomai atsilyginti. Šis priminimas padeda grąžinti situaciją į realybę ir atskirti faktus nuo vidinių įsitikinimų.

Taip pat verta sąmoningai atkreipti dėmesį į momentą, kai kyla mintis apie skolą.. Galima savęs paklausti: Ar aš tikrai kažkam skolingas, ar tiesiog taip esu įpratęs galvoti? Dažnai vien šis klausimas padeda atsitraukti ir pamatyti situaciją aiškiau. 

„Svarbu ir tai, kad galima rinktis kitokį būdą parodyti dėkingumą. Paprastas „ačiū“, šypsena ar pagarbus bendravimas yra visiškai pakankami. Daugeliu atvejų tai net vertingiau nei bet koks materialus atsidėkojimas“, – sako medicinos psichologė ir akcentuoja, jog labai svarbu keičiant įpročius ir leisti sau jaustis šiek tiek nejaukiai.

Pasirodo, keičiant įpročius, nejaukumo jausmas yra normalus. Jis nereiškia, kad darote kažką blogai – tai reiškia, kad darote kitaip nei buvote įpratę. Šis etapas dažnai būna trumpalaikis, tačiau labai svarbus, nes būtent jo metu formuojasi nauji elgesio modeliai.

Svarbu nepamiršti, kad pokyčiai tokiose srityse nevyksta per vieną dieną. Įpročiai, susiformavę per daugelį metų ar net kartų, keičiasi palaipsniui – per asmenines patirtis, sąmoningus sprendimus ir naujus pasirinkimus. Kiekvienas kartas, kai žmogus nusprendžia nepasiduoti vidiniam spaudimui ir elgiasi kitaip, yra mažas, bet reikšmingas žingsnis link skaidresnės sistemos.

Būtent iš tokių mažų sprendimų ir formuojasi platesni pokyčiai – kai „palikti kažką“ tampa nebe norma, o praeities įpročiu, kurį vis daugiau žmonių sąmoningai palieka užnugaryje.

Straipsnis finansuojamas Sveikatos apsaugos ministerijos.