„Bažnyčios uždavinys – tai mąstymas apie gyvenimo prasmę, svarbiausius dalykus. Todėl mes niekada neturėsime 30-mečio Popiežiaus – roko žvaigždės“, interviu Prancūzijos portalui „Atlantiko“teigia Koz, tinklaraščio „koztoujours.fr“ autorius.
„Atlantico“: Kai kurie atvejai rodo, kad Katalikų bažnyčia yra beviltiškai atsilikusi nuo gyvenimo: jos nesutikimas pripažinti kunigų santuokas, pozicija dėl kontracepcijos, nuomonė apie moters vietą... Kokia yra šių pozicijų tikroji dvasinė prasmė?
Kunigų santuoka
Koz: Celibatas reiškia, kad dvasininkas visiškai atsiduoda Bažnyčiai, savo pašaukimui. Jis pasišvenčia religijai. Kunigas – tai Kristaus paveikslas. Pirmiausia tai išryškėja tuo metu, kada jis aukoja šv. Mišias. Tuo jis ir skiriasi nuo pastoriaus: šis gali vesti, ir tai atsispindi jo uždaviniuose ir pašaukime. Nors šis momentas ir neturi konkrečios dvasinės prasmės, dvasininkas visada turi būti pasiekiamas. Todėl, kad jis yra visiškai pasišventęs Bažnyčiai. Šis visiškas pasiekiamumas yra jo aukojimosi pasekmė. Ši auka eina pirma, kaip santuokoje. Bažnytinėje santuokoje mes taip pat matome išimtinį ir visišką aukojimąsi, kas tam tikra prasme derinasi su ta pačia perspektyva.
Moters vieta
Čia yra du momentai: galimybė tapti dvasininke ir užimti atsakingas pareigas. Kalbant apie pastarąjį, situaciją galima pagerinti. Visa tai remiasi tik papročiais ir asmeniniais prioritetais, o kažkokios ypatingos svarbos neturi. Jėzus nepaisė savo laikmečio draudimų ir visuomenės gyvenimo normų, ir toks jo elgesys ne kartą stulbino žmones. Todėl jis savo apaštalais pasirinko vyrus visai ne iš konformizmo. Taip, vyskupams ir kardinolams ... skiriama pati svarbiausia vieta, tačiau negalima sumenkinti ir moters vaidmens, ar kalbėtume apie Evangeliją, ar apie šiuolaikinę bažnyčią.
Daugelis iš jų tapo šventosiomis ir kankinėmis. Šiuo požiūriu jokio nesutikimo pripažinti moteris nematome. Popiežius Benediktas XVI ne kartą priminė, kad būtent moterys stovėjo prie kryžiaus, kada mirė Kristus, ir kad jos pirmosios sužinojo apie jo prisikėlimą ir išgirdo jo žodžius. Visi girdėjo apie seserį Emanuelę ir motiną Teresę. Dvasiniu požiūriu jos turėjo įtakos visam pasauliui. Tai yra, moters vieta daug kuo ta pati, kaip ir vyrų. Ir vis dėlto, man puikiai suprantama, kad likimas šešėlyje ir galimybės neturėjimas tapti kunige sudaro įspūdį, kad moterys nustumiamos į antrą planą. Ir vis dėlto, Bažnyčia turi ne tik dvasininkų, o moterys vaidina labai didelį vaidmenį.
Kontracepcija
Bažnyčia šiuo klausimu užima principinę poziciją: mes turime būti atviri gyvybei ir nemėginti kažkokiais būdais palenkti ją savo valiai arba sudaryti jai kliūtis nenatūraliais metodais. Gyvybę reikia priimti kaip tikrą dovaną. Mes neturime kontroliuoti gyvybės, mes negalime jos kontroluoti. Tai yra dvasinė būsena, ji turi svarbių pasekmių vėliau: kai pasaulį išvysta kūdikis – tai dovana. Ir lygiai taip pat, jeigu mes negalime kontroliuoti gyvybės, tai negalime stengtis kontroliuoti ir vaikų. Tai globalinis ir logiškas supratimas, kuriame nelieka vietos tokioms kraštutinėms priemonėms kaip eugenika (balsas.lt pastaba: teorija, teigianti, kad genetikos metodais galima gerinti paveldimas žmogaus savybes). Mes neturime parinkti kūdikiui iš anksto programuojamų bruožų ir ypatybių: šviesių plaukų, žydrų akių, didelio ūgio... Todėl, kad gyvybė mums nepavaldi.
Tai liečia visas kontracepcijos formas. Ir vis dėlto, reikia pažymėti, kad Bažnyčios elgesyje ir auklėjamojoje programoje stebimos dvi pusės: dogmatinė ir ganytojiškoji. Pastaroji liečia klausimus, kurie tiesiogiai susiję su bendravimu su žmonėmis, jų kančiomis, gyvenimo keliu. Egzistuoja progresyvus požiūris į kontraceptikus. Taip pat reikia pažymėti, kad svarbiausiu kriterijumi Bažnyčia, vis dėlto, laiko poros gerovę, o ne pačią kontracepcijos priemonę. Suprantama, kai ji panaudojama teisingai. Santuokoje gyvenantys nei moteris, nei vyras negali savo sutuoktiniui piršti kokių nors natūralių ar cheminių kontraceptikų. Tai kur kas sudėtingesnis klausimas, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir mes negalime kalbėti apie jį, nieko nežinodami apie jo ganytojišką, žmogiškąjį supratimą. Žiniasklaida dažniausiai mato tik dogmatinę klausimo pusę, nes ji labiau krenta į akis.
Vartotojiška visuomenė
Bažnyčia turi ir savo ypatingą nuomonę apie vartotojišką visuomenę. Jos atstovai ne kartą kalbėjo apie tai, kad vartojimas negali leisti žmogui pilnai atsiskleisti, ir vartojimas turi būti saikingas. Neverta klimpti į vartojimą, kuris gali duoti tik išviršinį pasitenkinimą. Reikia stengtis laikytis atokiau nuo kai kurių daiktų. Tai leidžia nelikti kurčiam Dievo žodžiui ir jausti ryšį su artimu. Žinoma, jokio automatinio draudimo čia nėra. Tai nereiškia, kad jeigu mes kažką perkame, tai mums nusispjauti į aplinkinius. Kalbama apie kitos kokybės, visuomeniškesnę pasaulėžiūrą, kuri duoda galimybę susitelkti svarbiausiam dalykui, o ne maloniems, tačiau neamžiniems dalykams ir malonumams, kurie gyvenime nieko nepakeis.
Pinigai
Kada Popiežius atvyko į Paryžių 2008 metais, jis pasakė pamokslą dienos tema: jis nebuvo parinktas specialiai jo vizitui, o buvo skirtas visoms viso pasaulio Bažnyčioms. Buvo kalbama apie stabus. Popiežiaus vizitas sutapo su „Lehman Brothers“ žlugimu. Tuo metu pasaulyje vyravo finansinė karštligė, įnirtinga pelno ir bonusų „medžioklė“, laikant, kad tai yra pagrindinis kriterijus, kuriuo vadovaudamasis vienas žmogus vertina kitą. Šiai pasaulėžiūrai jau daugiau kaip du tūkstančiai metų, bet ji iki šiol nepraranda savo aktualumo: žmogus turi atmesti stabus, kadangi jie atitolina jį nuo Dievo, kurį reikia garbinti pirmiausia. Patys pinigai nėra blogis, jie nėra prakeikti. Tačiau į juos reikia žiūrėti kaip į priemonę, bet ne tikslą, ir leisti juos protingai.
Benedikto XVI išrinkimas Jono Pauliaus II įpėdiniu prisidėjo prie Bažnyčios kaip pasenusios institucijos vaizdo formavimo?
Žmonių atmintis trumpa, nes jie užmiršta, ką vienu metu teko iškęsti Jonui Pauliui II. Jį užgriuvo aršiausia kritika dėl nesutikimo pripažinti prezervatyvus, jį pašiepiančios karikatūros buvo piešiamos net tada, kai jis sirgo. Po jo mirties žmonės pradėjo susivokti ir įvertino visas jo puikiąsias savybes. Jau tuo metu buvo nemažų sunkumų. Benediktas XVI savo ruožtu nekreipė ypatingo dėmesio į tai, kaip į jį žiūrima. Viena iš pagrindinių jo ypatybių – tai tiesos ir teisingumo siekimas.
Man patinka, kad Bažnyčia šiandien išsikovojo palankų požiūrį į save, o tai, kad ji laikoma nešiuolaikiška, neturi ypatingos svarbos. Ryšių su visuomene klausimas, aišku, vaidina tam tikrą vaidmenį, bet argi galima įsivaizduoti, kad Bažnyčia puls kopijuoti šiuolaikines priemones? Vargu ar tai padidintų pasitikėjimą ja. Bažnyčios uždavinys - tai mąstymas apie gyvenimo prasmę, svarbiausius dalykus. Tarp šių dviejų pusių yra pusiausvyra, bet kada Benediktas XVI aiškiai apibrėžia švelnesnę, bet tuo pačiu ir tradicinių pažiūrų nepažeidžiančią poziciją dėl prezervatyvų, mūsuose labai greitai pamirštama apie šį paskutinįjį momentą. Mes niekada neturėsime 30-mečio Popiežiaus – roko žvaigždės.
Kodėl susidaro įspūdis, kad katalikybė – vienintelė religija, kuri nežengia koja kojon su laiku savo požiūriu į šiuos dalykus?
Judaizme iš esmės viskas taip pat, nors ir galima pastebėti daugiau pakantumo. Islame jokių radikalių skirtumų aš taip pat nematau. Protestantizmas – tai daugybė bažnyčių, kurios neturi vieningos pozicijos. Tai yra, aš nematau nė vienos religijos, kuri labai jau stipriai skirtųsi nuo katalikų Bažnyčios savo požiūriu į abortus, kontracepciją ir t.t.
