Šiandien su keliais kolegomis užpildžiau prašymą įstoti į Lietuvos šaulių sąjungos Vilniaus rinktinę. Noriu paaiškinti, kodėl tai padariau ir kodėl man tai atrodo svarbu.
Visų pirma – todėl, kad noriu, jog ir aš pats, ir mano vaikai laisvi gyventų laisvoje Lietuvoje. Jei šiai laisvei iškils grėsmė, noriu kuo sugebu prisidėti, kad ji būtų atremta. Noriu šiuos savo sugebėjimus sustiprinti.
Šalies gynyba yra sisteminis reikalas. Tačiau Lietuva negali būti saugi, jei tai bus patikėta tik siauram profesionalų ratui. Lietuvos piliečiai tikrai gali prisidėti prie savo laisvės gynimo. Šaulių sąjunga, kaip pusiau karinė pilietinė struktūra, tam yra labai tinkama platforma, nes ji neįtraukia asmens į visiškai militarizuotą kariuomenės struktūrą, tačiau suteikia įgūdžių prisidėti prie šalies gynybos galimos agresijos atveju.
Kodėl apsisprendžiau šiandien? Iš tiesų – reikėjo vakar. Tačiau šiandien tampa ypač akivaizdu, kad negalime gyventi iliuzijose, jog mūsų niekada niekas nepuls.
Kodėl būtent Šaulių sąjunga? Tie, kas nori sistemiškiau ruoštis karybai, tikrai galbūt turėtų jungtis į Savanorišką krašto apsaugos tarnybą. Man asmeniškai Šaulių sąjunga atrodo priimtinesnė, nes tai labiau atitinka mano išgales.
Ar politikai neturėtų užsiimti kitkuo? Turėtų, ir užsiima kitais reikalais. Kaip ir visi žmonės. Buvimas šauliu – tai ne profesinė, o pilietinė veikla.
Man asmeniškai atrodo, kad svarbiausia politikų užduotis – padaryti, kad Lietuvoje būtų kuo geriau gyventi laisviems ir atsakingiems žmonėms. Tai svarbu ir dėl saugumo – tokie žmonės turės ką ginti, ir norės ginti savo tėvynę.
Politikai turi sudaryti sąlygas didesnei Lietuvos tarptautinei integracijai – kad daugiau užsienio valstybių būtų suinteresuotos stabilumu Lietuvoje.
Galiausiai, politikai turi sudaryti tinkamą teisinę ir organizacinę aplinką šalies gynybai. Kokia ji turi būti – jau rašiau. Beje, tai ne visada susiveda tik į pinigų kiekį. Svarbu, kad pinigai būtų išleisti tikslingai ir protingai.
Tačiau politikai yra tokie patys piliečiai, kaip ir visi kiti. Viena vertus, vieną dieną jie gal užima atsakingas pareigas, kitą dieną – nebe. Pasirengimas krašto gynybai yra ilgesnis ir universalesnis dalykas. Be to, net atsakingas pareigas užimantis asmuo, kuris grėsmės atveju irgi turi priimti strateginius sprendimus, bus kur kas geriau pasirengęs tai daryti, jeigu žinos ir „iš apačios“, kaip veikia pilietinė gynybos sistema.
Ar Šaulių sąjunga yra gerai veikianti šiuolaikinė struktūra? Tai įvertinti man kol kas sudėtinga. Galbūt ši organizacija galėtų geriau prisistatyti ir labiau patraukti jaunimą, labiau akcentuoti ne tik karinio, bet ir informacinio, kibernetinio pasipriešinimo būdus.
Galiausiai pats pasirengimas ginkluotam pasipriešinimui visada gali būti geresnis. Mano požiūris paprastas – aš nevertinu šios struktūros tobulumo. Aš siekiu prisidėti, kad ji kasdien būtų vis stipresnė.
Kaip sustiprinti? Pirmiausia – padėtų realus žmonių susitelkimas įvairiapusėms atakoms atremti. Pavyzdžiui, kibernetinėms ar propagandinėms. Nei informacinių technologijų, nei ryšių su visuomenę specialistų iš kariuomenės ar Vyriausybės tikrai nepakaktų, jei susidurtume su tokiais išpuoliais. Tikrai yra žmonių, kurie galėtų prisidėti prie didesnio saugumo šiais klausimais.
Kitas dalykas – skaitlingumas. Kuo visuomenės savigynos organizacija gausesnė, tuo ji stipresnė. Trečia – realaus pasirengimo lygis. Apie tai man komentuoti kol kas anksti, bet, spėju, čia taip pat yra ką gerinti.
Galiausiai norėčiau pakviesti visus, kurie jaučia, jog gali bent minimaliai laiko skirti tam, kad reikalui esant pagal išgales prisidėtų prie Lietuvos gynybos – junkitės prie Šaulių sąjungos.
Kviečiu ir tuos, kurie vardan šalies ir laisvės gynybos norėtų patobulinti šaudymo įgūdžius, ir tuos, kurie vardan šių tikslų nori prisidėti atlaikant galimas kibernetines ar propagandines atakas. Esu tikras, kad Šaulių sąjungoje galės atsirasti atitinkamos kuopos. Smagu būtų prisiekti gausiame būryje.
Remigijus Šimašius, Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys
