Pasak Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos skyriaus vedėjos Stasilės Znutienės, Lietuvos klimato kaitos politika formuojama atsižvelgiant į Jungtinių Tautų (JT) Bendrosios klimato kaitos konvencijos formate priimamais tarptautiniais susitarimais ir Europos Sąjungos (ES) strateginiais dokumentais bei teisės aktais reglamentuojamus tikslus ir uždavinius.
Siekiant silpninti klimato kaitos padarinius, Lietuvai, kaip ir viso pasaulio šalims, svarbios dvi kryptys: mažinti išmetamųjų ŠESD kiekį visuose svarbiausiuose šalies ūkio (ekonomikos) sektoriuose (energetika, pramonė, transportas, žemės ūkis, atliekų tvarkymas, namų ūkis ir pastatai) ir didinti jų atsparumą siekiant, kad būtų išvengta naujos žalos.
Siekiant sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir šalies ūkio (ekonomikos) plėtrai, Lietuva, kaip ir daugelis kitų ES valstybių, šiuo metu įgyvendina išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslus, nustatytus antrajame JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo pakeitimo įsipareigojimų etape. Jame nustatyta, kad per 2013-2020 m. laikotarpį visos ES valstybės narės kartu su Islandija privalo sumažinti ŠESD kiekį 20 proc., lyginant su 1990 m.
Šie siekiai įtvirtinti ir nacionaliniuose teisės aktuose – Nacionalinėje klimato kaitos valdymo politikos strategijoje iki 2050 m. bei kasmet atnaujinamame šios strategijos 2013-2020 m. tikslų ir uždavinių įgyvendinimo tarpinstituciniame veiklos plane.
Šie dokumentai apima klimato kaitos švelninimo (išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo) ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslus ir uždavinius bei jų įgyvendinimo priemones pramonės, energetikos, žemės ūkio, transporto, atliekų tvarkymo bei kt. sektorius ir į jų įgyvendinimą įtraukia daugybę su šiais sektoriais susijusių institucijų – aplinkos, finansų, energetikos, susisiekimo, ūkio, švietimo ir mokslo, žemės ūkio, vidaus reikalų ministerijas, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Lietuvos mokslo tarybą, šalies savivaldybes, universitetus ir mokslinių tyrimų institutus, verslo subjektus ir pan.
Praėjusių metų spalį vykusioje Europos Vadovų Taryboje patvirtinti ES klimato kaitos ir energetikos politikos tikslai iki 2030 m.: mažiausiai 40 proc., lyginant su 1990 m., sumažinti išmetamųjų ŠESD kiekį. 27 proc. padidinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą, 27 proc. padidinti energijos efektyvumą ir pasiekti 15 proc. tarpsisteminių pralaidumo padidėjimą nuo elektrinių instaliuotos galios ir kt.
Tarptautiniu lygiu šių metų gruodžio mėnesį vyksiančioje Paryžiaus JT bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių konferencijoje bus siekiama patvirtinti visuotinį klimato kaitos susitarimą – naują teisiškai privalomą protokolą, kuris įsigalios nuo 2020 m., ir kuriame šalims bus nustatyti privalomi išmetamųjų ŠESD kiekio mažinimo tikslai nuo 2021 m.
Ar lengva formuoti ir įgyvendinti klimato kaitos politiką, kai ši apima tiek daug problemų, sričių ir institucijų bei su kokiais pagrindiniai iššūkiais susiduriama?
Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos skyriaus vedėja S. Znutienė teigia, kad šioje srityje yra išties daug iššūkių ir klausimų, į kuriuos būtina sutelkti pastangas.
Vienas pagrindinių iššūkių efektyvus ir tikslingas 2014-2020 m. ES struktūrinių ir investicinių fondų bei valstybės biudžeto Klimato kaitos specialiosios programos lėšų panaudojimas klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos efektyviausioms priemonėms įgyvendinti.
„2014-2020 m. laikotarpiu Lietuvoje su klimato kaita susijusioms ES struktūrinių ir investicinių fondų lėšomis finansuojamoms priemonėms iš viso numatyta 1,9 mlrd. eurų, tuo tarpu į Klimato kaitos specialiąją programą pernai surinkta 17,3 mln. eurų, – sako Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos skyriaus vedėja.
Svarbu, kad šios lėšos būtų panaudotos maksimaliai efektyviai, pirmiausiai jas nukreipiant į mažiausiai kainuojančias, bet didžiausią išmetamųjų ŠESD kiekio sumažinimo efektą turinčias energijos efektyvumo didinimo, atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo bei kitų inovatyvių technologijų priemones“.
Siektina, kad klimato kaitos švelninimo ir prisitaikymo prie klimato kaitos tikslai ir uždaviniai būtų efektyviau integruojami į sektorines šalies ūkio plėtros programas, tarpinstitucinius veiklos planus, pramonės investicijas ir gamybą.
O tam, kad viskas eitųsi sklandžiai, būtina nepamiršti valstybės institucijų ir pramonės bendradarbiavimo dėl tinkamos aplinkos sukūrimo, mokslo ir pramonės bendradarbiavimui diegiant inovacijas bei visuomenės sąmoningumo ne tik suvokiant klimato kaitos problematiką, bet ir prisidedant asmeninėmis kasdienėmis veiklomis.
