Kaip tik šiomis dienomis profesorius Leonidas Donskis, kalbėdamas apie žiniasklaidoje verdančią prekybą baime, iškėlė klausimą: „Kiek kainuoja baimė liaudžiai – šis naujasis opijus?“ Galiu dar pridurti, kad prekyba baime nepasotinamai auga geometrine progresija.
Atsidarai naujienų tinklalapį – karas šen ir karas ten. Kartais priplaukia koks lėktuvnešis prie Sirijos krantų ir „beveik paleidžia mirtį nešančias bombas“, būtinai šokiruos koks diktatorius, „sušėręs savo dėdę šunims“, kraugerys Putinas bus „toks silpnas, kad net laimi“, o „KTU kažkas randa sprogmenį“. Gali būti, aišku, kad tas lėktuvnešis net ir nebuvo priplaukęs, o bombas klaviatūra paleido tik redaktoriai. Diktatorius, gali būti, išvis nieko nešėrė, jam tiesiog skauda koją, o KTU darbuotojai tik pranešė apie daiktą, panašų į sprogmenį. Kas gi tokiame naujienų sraute sugaudys, kur tas žvirblis išskrido?
Jūs suprantate, praėjusios savaitės svarbiausia vienos dienos naujiena – senelis kirviu sukapojo anūką. O įsijungus „Lietuvos talentus“ balsas už kadro dramatiškai praneša: netrukus – dar daugiau dramos ir emocijų. Pramoginė laida su „dar daugiau dramos ir emocijų“.
Mintį, tikiuosi, supratote. Žiniasklaidoje, remiantis pamatiniu žmogaus instinktu – baime, yra keliami pardavimai. Jūs esate kažkuris iš „target group“, antraščių vartotojų, kuriais begėdiškai manipuliuojama. Manipuliuojama dangstantis kafkiška schema – dirbant konvejeriu kaltų nebelieka.
Tačiau kaipgi su misija, paklausite jūs, ir būsite teisūs. Ogi nėra tos misijos. Yra laisva rinka: kas nori šviestis – šviečiasi, kas nori reginio – renkasi reginį. Vieno lyderiaujančių portalų redaktoriaus pareigas einantis asmuo nuolat pabrėžia, kad jų portale galima pasirinkti ne tik kokį pasipiktinusio skaitytojo kritikuojamą šūdstraipsnį, kad kiekvieną dieną pateikiami šimtai naujų straipsnių, o iš to gausybės rago tikrai galima pasirinkti sau tinkamą. Taigi, atsakymas – švietėjiška žiniasklaidos misija yra pasirenkamas modulis. Nori – švietiesi, o nori – pramogauji. Tai kokia ji švietėjiška, jeigu šviečiasi tik tie, kurie tai pasirenka, o ne tie, kuriems to iš tiesų reikia, paklaustų, – o ir paklausia, – įdėmus skaitytojas. Atsakau paprastai – jokia. Tuomet, kai internetas nužudė (ne tai, kad būtų labai gaila) popierinį jos variantą, mirė ir jos švietėjiška misija. Lygiai taip pat švietėjiškas gali būti prekybos centras šalia jūsų namų – jeigu norite, galite pirkti sveiką maistą, tačiau labiausiai tikėtina, kad vėl prisipirksite perplautų salotų majoneze, traškučių su akcija ir tarybinės dešros.
Netikite? Norintiems asmeniškai galiu pateikti „švietėjiškų“ ir „lengvo turinio“ naujienų skaitomumo statistikos proporcijas. Grubiai tariant, skirtumas – dešimtys kartų. Ką ten dešimtys, absoliuti dauguma žiniasklaidoje „uždirbamo“ turinio yra itin nešvietėjiškas ta tradicine prasme, su kuria užaugome patys ar auklėjame savo vaikus.
Su prekybos centru žiniasklaidą lyginu ne veltui. Esate matę kur nors save gerbiančiame prekybos centre prekę, kurios nurodytas pavadinimas neatitinka turinio? Na, perkate varškės indelį, grįžę namo atsidarote, o ten – arbata. Nepasitaikė? O štai naujienų antraštes „perkate“ kasdien ir net nespringstat.
