Jūratė Katinaitė, LRT Klasikos laida „Muzikinis pastišas“
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) vadovas profesorius Zbigniavas Ibelhauptas sako, kad akademijoje norėtų matyti ir kitų kraštų studentų. Kartu su Kinijos Liaudies Respublikos Draugystės ir bendradarbiavimo su užsienio šalimis centru LMTA vykdo projektą, kurio metu kinų studentai bando pasirengti studijoms Lietuvoje.
„Po atrankos ir perklausos paaiškėjo, kad potencialių studentų pasirengimo lygis šiek tiek per žemas ir neatitinka mūsų keliamų reikalavimų. Tačiau agentūra labai draugiškai nusiteikusi ir būtinai nori, kad studentai atvyktų į LMTA, todėl pasiūlė Lietuvoje parengti specialią programą – parengiamuosius kursus kinų studentams“, – pasakoja prof. Z. Ibelhauptas. Jis teigia šiemet jau vykęs atrinkti potencialių studentų į parengiamuosius kursus, kurių metu pirmiausia kinai mokytųsi kalbos. Nemaža problema esą ta, kad daugelis jų negeba kalbėti nei angliškai, nei vokiškai.
Pasak prof. Z. Ibelhaupto, kinams išmokti kalbą ir įgyti įgūdžių, norint studijuoti akademijoje, yra nemenkas uždavinys. LMTA rektoriaus teigimu, akademija nori būti atvira pasauliui, todėl dalyvauja studijų mugėse Kinijoje, Azerbaidžane, Kazachstane bei kitose šalyse. „Galvojame apie tas rinkas, nes norime būti atviri. Norime matyti savo ateities akademiją atvirą ir dinamišką studijų, mokslo ir meno, tyrimų ir veiklos traukos centrą, kuris rūpinsis muzikos, teatro, kino ir šokio meno ateitimi“, – sako profesorius. Apie tai su LMTA rektoriumi, pianistu prof. Z. Ibelhauptu kalbėjosi LRT Klasikos laidos „Muzikinis pastišas“ vedėja Jūratė Katinaitė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijai vadovaujate jau antrus mokslo metus. Daug permainų, daug lūkesčių, pasiektų ir dar siektinų rezultatų. Sulaukėte ir kritikos. Tačiau pirmiausia – sveikinimai 80-metei akademijai. Labai ačiū, manau, kad tai sveikinimai visai Lietuvos kultūros bendruomenei, ne tik akademijai.
Prieš kelias savaites akademiją aplankė Europos Sąjungos aukštojo mokslo ekspertai, domėjosi akademijos mokslo, studijų programų kokybe, bendradarbiavimu su socialiniais ir užsienio partneriais. Ar jau yra išvados? Kaip akademijai sekėsi tas egzaminas? Išvados bus po kokių dviejų trijų savaičių, pats vizitas buvo balandžio viduryje. Galima kai ką nuspėti iš susitikimų su ekspertais. Susitikimai vyko su 12 ar 13 darbo grupių, kurios buvo įdomios mūsų ekspertams.
Tai ir LMTA rektorato, ir senato, ir tarybos atstovai, ir įvairūs komitetai, ir mūsų socialiniai partneriai, ir darbdaviai ir kiti. Reikėtų paminėti, kad mes parengėme 2006–2011 m. savianalizę, o aš vadovauju tik nuo 2011 m. spalio. Be abejo, ekspertai domėjosi šia diena, jiems teigiamą įspūdį padarė mūsų bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, darbdaviais, jie galėjo pamatyti mūsų jaunų menininkų veiklą, įvertinti, ar žinios, įgyjamos akademijoje, pritaikomos ar ne. Manau, kad susitikimas buvo labai pozityvus. Kuo jie stebėjosi? Labiausiai stebėjosi taip dažnai Lietuvoje besikeičiančiais įstatymais. Ekspertai domėjosi strateginio valdymo dokumentais, akademijos valdymu. 2009 m. įvyko aukštojo mokslo reforma, paskui tam tikrus šios reformos padarinius Konstitucinis teismas pripažino negaliojančiais. Taigi mes per tą laiką du kartus pakeitėme statutą ir gali būti, kad teks tai padaryti trečią kartą. Jiems sukėlė nuostabą, kad taip gali būti. Tačiau manau, kad rezultatai bus palankūs.
Ką tie rezultatai lemia? Kuo jums svarbi ekspertų išvada?
Taip akredituojama aukštoji mokykla šešeriems arba trejiems metams. Mums patiko ekspertų požiūris, jautėme draugiškumą ir geranoriškumą. Buvo siūloma pagalba, kaip spręsti tam tikrus klausimus. Kitas ekspertų vizitas bus po trejų arba šešerių metų – jie atvyks pasižiūrėti, kaip sureaguota į jų pastabas ir išvadas. Artėja stojamieji egzaminai.
Jau paminėjote, kad 2009 m. įsigaliojo naujoji studentų priėmimo sistema. Per tą laiką įvyko tikrų dramų, dužo svajonės, kai ypač talentingi jaunuoliai, kurie puikiausiai pagrojo per stojamuosius egzaminus, liko už durų, nes kompiuteris savaip suskaičiavo balus. Tuometinis Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bandė tobulinti situaciją. Kaip yra šiandien? Kokie laukia stojamieji? Ar kliūtys bent iš dalies pašalintos? Nuo reformos pradžios vyko dialogas ir diskusija su ŠMM. Kiekvienais metais mes vis labiau priartėdavome prie tokios sistemos, kuri veikia visoje Europoje. Reikia pasakyti, kad taip, kaip vyksta stojamieji į meno studijas Lietuvoje, nėra nė vienoje nei ES, nei Amerikos, nei turbūt ir Afrikos šalyje. Žinoma, problemos buvo sprendžiamos ir mums pavyksta priartėti prie ES standarto.
Tačiau reikia pasakyti, kad reformos negalima vertinti tik kritiškai. Buvo ir pozityvių dalykų, nes aukštojo mokslo sistema iki tol buvo gremėzdiška. Su reforma gavome ir visą numatytą finansavimą, nes iki tol studijos būdavo finansuojamos tik 40 proc. Pati priėmimo procedūra ir dabar dar per daug komplikuota, turėtų būti daug paprastesnė ir tada būtų suteiktos geresnės galimybės stojantiesiems gauti valstybės finansuojamą vietą. Reikia pabrėžti, kad meno studijos kainuoja brangiai, bet jos yra valstybės finansuojamos. Problema ta, kad galbūt ne visi, kurie verti gauti valstybės finansavimą, dėl tų norminimo ir kompiuterinių skaičiavimo procedūrų gauna finansavimą. Tačiau kasmet situacija gerėja. Ir naujoji vyriausybė, kiek žinau, yra pasiryžusi prartinti meno studijas prie ES standartų.
Užsiminėte apie meno studijų brangumą. Iš tiesų, kai diskutuojama apie aukštąjį mokslą, dažnai pabrėžiamas didelis meno mokyklų studento krepšelio įkainis. Suprantame, kad yra ir objektyvių priežasčių, bet ar jis peržiūrimas, ar jis, jūsų supratimu, tikrai pagrįstas? Galbūt galimas kompromisas? Ar vis dar pianisto parengimas kainuoja 18 tūkst. litų per metus? Aš manau, kad jis yra objektyvus, nes kaina visame pasaulyje panaši. Mūsų akademijoje studijų pagrindą sudaro individualus dėstytojo ir studento darbas. Tai ir lemia kainą. Kita vertus, akademija stengiasi pati, kaip dabar madinga sakyti, uždirbti ir investuoti į tuos jaunus žmones, kuriems nepavyko gauti valstybės finansavimo. Pvz., vien pernai akademija investavo pusę milijono litų – suteikė nuolaidas tiems studentams, kuriems nepavyko gauti valstybės finansavimo.
Nuolaidos yra nuo 80 iki 100 proc. Iš šalies stebint atrodo, jog daug dėmesio skiriate, kad akademija būtų konkurencinga, nes jau kelerius metus, pvz., mažai M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių stoja į LMTA, dauguma renkasi studijas Vakaruose. Tai turbūt natūralu, nes galimybė studijuoti svetur yra vis dar naujas dalykas, o jauni žmonės nori viską išbandyti. Tačiau akademijai reikia į tai reaguoti. Kokie jūsų veiksmai? Be abejo, reaguojame. Ne tik M. K. Čiurlionio menų mokyklos, bet ir Licėjaus ar kitų mokyklų moksleiviai renkasi studijas užsienyje. Menininko prigimtyje yra užkoduota migracija, tad pagrindinis mūsų rūpestis – ne uždrausti jaunimui rinktis, o pasiūlyti tokią studijų kokybę, kad jie rinktųsi mus.
Filosofas Immanuelis Kantas visą gyvenimą neišvyko iš Karaliaučiaus, bet neleisti išvykti į užsienį menininkui, atlikėjui, kurio laukia gastrolės, manau, būtų nusikaltimas. Kita vertus, mes turime rūpintis savo studijų kokybe, kad pas mus atvyktų kitų kraštų studentai ir kad mūsiškiai neišvyktų. Studijų kokybė nėra vien atskiri segmentai. Tai ir infrastruktūra, ir intelektinės pajėgos, ir profesūra, ir instrumentų, kino kamerų kokybė, t. y. visuma. Mes tuo turime rūpintis ir pasiūlyti gerą kokybę. Šiuolaikinis jaunimas labai reiklus naujovėms, technikos, instrumentų, infrastruktūros kokybei. Jiems neužtenka vien to, kad mūsų profesoriai patys geriausi, – jie nori studijuoti pritaikytose erdvėse, turėti moderniausią įrangą.
Čia turėtų būti sutelktas mūsų pagrindinis rūpestis. Bendradarbiaujame su visomis muzikos ir meno mokyklomis, tokiomis kaip M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, E. Balsio, S. Šimkaus, J. Gruodžio konservatorija, Panevėžio V. Mikalausko menų mokykla. Tai nėra vien formalios sutartys, tose mokyklose nuolat vyksta mūsų profesorių meistriškumo pamokos, į mūsų ir užsienio profesorių meistriškumo pamokas atvyksta moksleivių iš minėtų mokyklų. Aš nedramatizuoju situacijos, nes menininko prigimčiai būdinga ir būtina išvykti, kad galėtum pamatyti, sugrįžti, įvertinti. Minėjote, kad norėtumėte čia matyti ir kitų kraštų studentų. Po akademijos 80-mečio iškilmių išvykote į Kiniją vykdyti ne kokios nors Kinijos mokyklos, o LMTA būsimųjų studentų stojamųjų egzaminų. Koks tai projektas? Kokie rezultatai?
Į Pekiną vykau jau antrą kartą. Vykau į Kinijos Liaudies Respublikos Draugystės ir bendradarbiavimo su užsienio šalimis centrą, ten yra meno studijų departamentas. Pirmą kartą buvau pernai vasarą, bet po atrankos ir perklausos paaiškėjo, kad potencialių studentų pasirengimo lygis šiek tiek per žemas ir neatitinka mūsų keliamų reikalavimų. Tačiau agentūra labai draugiškai nusiteikusi ir būtinai nori, kad studentai atvyktų į LMTA, todėl pasiūlė Lietuvoje parengti specialią programą – parengiamuosius kursus kinų studentams. Šiemet jau vykau atrinkti potencialių studentų į parengiamuosius kursus, kurių metu pirmiausia jie mokytųsi kalbos. Nemaža problema, kad daugelis kinų negeba kalbėti nei angliškai, nei vokiškai. Išmokti kalbą ir įgyti įgūdžių, kurių reikia norint studijuoti mūsų akademijoje, jiems nemenkas uždavinys. Pirmiausia jų teorinis – solfedžio, harmonijos, muzikinės kalbos – pasiruošimas gana menkas. Mes jiems sukūrėme parengiamųjų kursų programą. Perklausoje dalyvavo 15 potencialių kandidatų, iš kurių du (pianistas ir smuikininkas) buvo nepaprastai aukšto lygio, todėl galėtų studijuoti bet kur.
O kiti įvairaus lygio – nuo normalaus (taip mes akademijoje vadiname gerą lygį) iki prasto. Gegužės 26 d. atvyksta šios agentūros vadovė su savo kolegomis patikrinti sąlygų, kurias mes galime pasiūlyti kinų studentams. Jie apžiūrės bendrabutį, akademiją, instrumentus, auditorijas ir, manau, rugsėjį jau turėsime pirmus studentus, kurie sutinka mokėti visą kainą (jie nekonkuruos ir nepretenduos į mūsų studentų valstybės finansuojamas vietas). Tačiau yra viena kliūtis, apie kurią, manau, žino visų Lietuvos universitetų rektoriai. Pasirodo, Kinijos Liaudies Respublikoje nepripažįstamas nė vieno Lietuvos universiteto diplomas. Manau, kad tai techninė klaida, nes Latvijos, Vokietijos, Lenkijos diplomai pripažįstami (Estijos – taip pat ne). Kiek žinau, Švietimo ir mokslo ministerija sprendžia šią problemą, rengia dokumentus. Manau, kad šitą techninį klausimą tikrai išspręsime, jei reikės, pagalbos kreipsimės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją.
Iš kur atsirado ši mintis? Ar tai akademija iniciavo naujų studentų paieškas?
Ji atsirado iš noro būti atviriems pasauliui. Pradėjome nuo strategijos, nes išanalizavę padėtį supratome, jog Lietuvos politikoje labai dažnai vyrauja permainingi vėjai, ir nusprendėme, kad, kuriant strategiją, reikėtų žvelgti mažų mažiausiai kokius septynerius ar dešimt metų į priekį.
Strategijoje buvo numatyta reforma: įkūrėme meno centrą, mokslo centrą, akademinių reikalų centrą. Akademinių reikalų centre įsteigėme priėmimo skyrių, kuris rūpinasi mūsų studijų rinkodara. Čia galima paminėti tokius žingsnius, kurie galbūt kitoms aukštosioms mokykloms buvo įprasti, bet pas mus, deja, ne. Pradėjome dalyvauti studijų mugėse ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Azerbaidžane, Kazachstane, Kinijoje ir kitur. Galvojame apie tas rinkas, nes norime būti atviri. Norime matyti savo ateities akademiją atvirą ir dinamišką studijų, mokslo ir meno, tyrimų ir veiklos traukos centrą, kuris rūpinsis muzikos, teatro, kino ir šokio meno ateitimi. Į akademiją pastaruoju metu atvyksta vis daugiau vizituojančių profesorių. Anksčiau minėjote, kad ir Violeta Urmana rengiasi būti viena iš vizituojančių profesorių, kalbėjote apie pianistą ndrių Žlabį. Kas dar vizituoja LMTA? AEC, Europos konservatorijų asociacijos (kitaip sakant, Europos aukštųjų muzikos mokyklų asociacijos) duomenimis, į LMTA atvyksta daugiausia vizituojančių profesorių su trumpalaikiais vizitais pagal ERASMUS ir kitas mainų programas. Mes džiaugiamės, kad studentams galime pasiūlyti ne tik išvykų, trumpalaikių vizitų, studijas užsienyje. Net tie, kurie negali išvykti, turi puikiausią galimybę studijuoti pas geriausius ES ir kitų valstybių pedagogus.
Šiuo metu mes esame pasirašę bendradarbiavimo sutartis su ne mažiau negu 123 aukštosiomis mokyklomis iš 32 valstybių. Iš tų valstybių pas mus atvyksta dėstytojai, be to, ten važiuoja ir mūsų pedagogai bei studentai. Žinoma, mes neapsiribojame vien sutartimis, pvz., turime asmeninių simpatijų ir manome, kad kai kurie pedagogai, kurie galbūt nedirba ES aukštosiose mokyklose, mūsų studentams galėtų būti nepaprastai naudingi. Vienas iš mūsų vizituojančių profesorių yra A. Žlabys iš JAV, jis buvo atvykęs jau tris kartus. Paskutinį kartą jis išvyko prieš dvi savaites ir vėl atvyks rudenį. Tuo džiaugiasi ir mūsų studentai, ir pats A. Žlabys labai patenkintas. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Tai ir Mūza Rubackytė, kuri nuolat pas mus dirba, ir Giedrė Lukštaitė-Mrazkova, Toronto universiteto profesoriaus Atis Bankas, kuris iš Lietuvos išvyko prieš 30 metų. A. Bankas mokėsi Aleksandro Livonto klasėje, šiuo metu profesoriauja Toronte ir atvyko padirbėti su mūsų studentais. Mūsų jubiliejinių metų programa vadinasi „Akademija – Europoje, Europa – akademijoje“. Taigi intensyvus tarptautinis bendradarbiavimas yra tapęs kasdienybe. Tikrai džiaugiamės tuo, ir, jei ateisite į LMTA, būtinai skelbimų lentoje pamatysite informaciją apie meistriškumo pamokas dviejų, trijų ar net penkių profesorių iš užsienio.
Ar užsienio valstybės ir aukštosios mokyklos domisi mūsų profesoriais?
Dauguma mūsų dėstytojų vyksta su trumpalaikiais ar ilgesniais vizitais į kitas aukštąsias mokyklas. Apskritai viena iš mūsų strategijos linijų tokia, kad akademijos dėstytojai turi būti ne tik talentingi pedagogai, bet ir ryškūs atlikėjai. Reformavome netgi pačią pedagogų priėmimo procedūrą (aš kalbu apie atlikėjus): norintys dalyvauti konkurse užimti dėstytojo vietą privalo surengti rečitalį, pravesti atvirą meistriškumo pamoką ir pabendrauti su komisijos nariais. Mes vis kalbame apie muzikinius dalykus, tačiau akademija yra ir teatro akademija. Kaip sekasi Teatro fakultetui? Kai kurie teatrologai pastebi, kad dabar jaunieji aktoriai išeina iš akademijos silpniau parengti, nei ankstesnės kartos. Ar Teatro fakultete taip pat yra permainų? Ar jį pasiekia tarptautinis bendradarbiavimas? Aš tikrai labai dėkingas už kritiką, nes ji skatina susimąstyti. Teatro fakultetas bendradarbiavimo galimybėmis naudojasi net labiau. Mūsų studentai buriasi į trupes, vyksta gastroliuoti, nuolat atvyksta dėstytojų iš užsienio.
Esu labai dėkingas ir mūsų teatro fakulteto dekanei Elonai Bajorinienei. Taip pat gerą įdirbį turi ir fakulteto tarptautinių ryšių koordinatorė Giedrė Kabašinskienė, kuri puikiai plėtoja tarptautinę veiklą. Manau, kad Teatro fakultetas nė kiek nenusileidžia Muzikos fakultetui. Galbūt jis reikalauja didesnės paramos ir globos, nes studentai gyvena blogesnėmis sąlygomis, jų infrastruktūra prastesnė negu Muzikos fakulteto, bet mes darome, ką galime – pernai visas nuosavas akademijos lėšas investavome į naują teatro cecho atidarymą. Nežinau, ar jums teko dalyvauti – ten pirmadieniais vyksta diskusijos. Stengiamės investuoti, bet suprantame, kad problema daug didesnė, nes Sluškų rūmai yra kultūros paveldo objektas ir jų prikelti bei pritaikyti studijoms neįmanoma net ir gavus neįtikėtiną finansavimą, nes yra paveldosaugos apribojimų. Būtent Teatro fakulteto padėtis labiausiai ir privertė galvoti apie naujos akademijos statybas. Neseniai viešai sakėte, kad tuometinė konservatorių valdžia palaimino sklypą prie M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Ar neįstrigo projektas?
Šiuo metu akademija vykdo studijas penkiuose pastatuose, išsidėsčiusiuose po Vilniaus miestą. Iš tiesų studentams labai sunku save identifikuoti su akademija, suvokti, kur yra jų namai. Mano kartos žmonės save tapatina su pastatu Gedimino pr. 42. Tačiau dabar mes turime dar keturis. Taigi ši savęs identifikavimo su institucija problema lėmė paieškas. Už supratimą ir geranoriškumą turiu nuoširdžiai padėkoti Krašto apsaugos ministerijai, tuometinei ministrei Rasai Juknevičienei, ministrui Gintarui Steponavičiui. Mums pavyko perimti sklypą, kuris yra prie M. K. Čiurlionio menų ir B. Dvariono mokyklos (ten dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus). Dėl minėtų institucijų geranoriškumo ir supratimo sklypas jau perduotas ŠMM. Turime švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio raštą, liudijantį, kad sklypas skiriamas mūsų ir M. K. Čiurlionio meno mokyklos reikmėms. Sudėtingas tas valdžių kaitos laikotarpis, bet, ačiū Dievui, pavyko rasti bendrą kalbą, todėl esame labai dėkingi ir dabartiniam švietimo ministrui, ŠMM darbuotojams už geranorišką požiūrį ir supratimą.
Kada naujoji akademija galėtų atverti duris?
Tai viena iš mūsų ilgalaikės strategijos dalių. Visi darbai vyksta, nenoriu kalbėti apie detalųjį planą, ir kitas detales. Galbūt, kai jau galėsime papasakoti daugiau, pakvieskite – papasakosiu. Džiaugiuosi, kad ši idėja plėtojama labai sėkmingai. Tai turbūt užtruks ne metus, gal net ne penkerius. Kol kas vis tiek reikia darbuotis senuosiuose pastatuose. Vienas iš jų jau visiškai avarinės būklės – netgi buvo paskelbta, kad tretieji akademijos rūmai, kur darbuojasi vokalo pedagogai ir mokosi jaunieji dainininkai, paskelbti avariniais ir uždaryti. Bet dabar iš ten vėl girdėti balsai. Laukiame palankaus savivaldybės sprendimo. Ji viešai pažadėjo mums suteikti patalpas. ŠMM, deja, negalėjo nieko tinkamo mums pasiūlyti. Buvo siūlomos patalpos, kur muzika galėtų skambėti iki 6 val. vakaro. Įsivaizduojate muziko gyvenimą? Mūsų muzikai dirba iki 10 val. vakaro. Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad kuo greičiau naujasis rūmas sušvistų tikrovėje – ne tik svajonėse ir planuose.
