Naujienų agentūros, komentuodamos Seimo pirmininko Artūro Paulausko žodžius, pranešė, kad socialliberalai neketina jungtis su socialdemokratais, o juo labiau sudaryti vieningą frakciją Seime. Dabar abi partijos turi 77 vietas, iš kurių 51 tenka socdemams. Pranašystės, kad netrukus Seimas turės frakciją, jungiančią absoliučią daugumą Seimo narių, neišsipildė.
Visai kitokią pranašystę pamatė žurnalistai, atvykę į, kaip oficialiai skelbta, Seimo pirmininko pavaduotojo Gintaro Steponavičiaus spaudos konferenciją Seime. Čia šalia Steponavičiaus sėdėjo centristas Gintaras Šileikis ir modernusis krikdemas Egidijus Vareikis. Atrodo, kad trys partijos rimtai vykdo savo jungimosi programą.
Dar prieš prezidento rinkimus pranašauta, kad išrinkus naująjį prezidentą Seime prasidės “tautų kraustymasis”. Tuomet manyta, kad laimėjus Valdui Adamkui soclialliberalai toliau silps, socdemai ims krikti po Vytenio Andriukaičio fiasko, o Rolando Pakso šalininkai išsilakstys kas kur. Laimėjus R. Paksui pasigirdo jau minėtos pranašystės apie socialdemokratų ir socialliberalų susiliejimą bei neįsitikėtinai greitą liberalų demokratų augimą. Pasak pačių liberaldemokratų, prie jų turėjo iš karto prisijungti Kazimieros Prunskienės ir Ramūno Karbauskio blokas, dalis pakrikusių A. Paulausko bendražygių, savo pralaimėjimu nusivylusių Eugenijaus Gentvilo liberalų, gal dar koks bobelininkas ir socialistas. Kalbėta apie trisdešimties narių prezidentinę frakciją...
Šiandien matome, kad “tautų kraustymasis” neįvyko. Jei dalis liberalų demokratų paliks Seimą dėl Prezidentūros, pati frakcija atsiduria ant išnykimo ribos, juolab kad dar ir frakcijos narys Vytautas Lapėnas skundžiasi, kad politika jam jau pabodo.
Tvirtinimas, kad visi “nesusipratėliai” bėgs paskui išrinktojo prezidento komandą, kol kas lieka tuščias. Jų frakciją papildė tik Jonas Čiulevičius, prieš kurį laiką palikęs socialliberalus, ilgą laiką Petro Gražulio gundytas tapti bobeliniu krikdemu, bet gundymams taip ir nepasidavęs. Kalbama, kad į frakciją ateis ir liberalų atskalūnas Algimantas Matulevičius, bet tikriausiai tuo ir pasibaigs. Paksininkai nesulauks nei Karbauskio su Prunskiene, nei Bobelio. Valstiečiai turi savo idėjų ir savo planų, atskirai būti jiems visai gerai, ypač turint galvoje specifines nuotaikas Europos integracijos baruose. Kritikuoti Europos Sąjungą daug lengviau be liberaldemokratų, kuriems kritikuoti integraciją jau lyg ir nedera.
Kazys Bobelis eina ar neina ten, kur jam mintis į galvą šauna, tačiau dėl visiškai nenumanomos pačių Lietuvos krikščionių demokratų ateities, kol kas tikriausiai niekur neis. Daktaro Bobelio dešinioji ranka P. Gražulis keletą kartų bandė lipdyti frakciją iš savo trijulės ir moderniųjų krikdemų, pasitelkiant dar kokį Stanislovą Buškevičių, tačiau modernieji ne visai mandagiai jį pasiuntė šalin. Visiškai vienišas liko dar vienas krikdemas - Algirdas Saudargas, apie kurio “gausią” veiklą žinoma tik tiek, kad šis politikas tetrokšta gauti būsimą Europos Parlamento nario mandatą. Su Bobelio partija vargu ar šiems norams lemta išsipildyti - reitingai smunka, o pačioje partijoje, be Saudargo, Europa mažai kam įdomi. Kalbama, kad Saudargą paskutinę akimirką priglaus konservatoriai pasiūlydami kokią antrą ar trečią poziciją Europos Parlamento rinkimų sąraše. Ir be šimtaprocentinės laimėjimo garantijos. Beje, ne paslaptis, kad konservatorių lyderiui Vytautui Landsbergiui, artimesnis yra kažkada buvęs garsus krikdemų iždininkas Ignacas Uždavinys, vis dar belipdantis antibobelinę krikdemišką partiją.
Vienintelis realiai galimas “tautų kraustymasis”, matyt, bus naujos, kol kas bevardės partijos atsiradimas ir naujos Seimo frakcijos atsiradimas. Joje, be liberalų, centristų ir krikdemų, gali atsirasti ir lenkai. Vienintelis jų noras - nesivadinti Seimo opozicija, mat Lietuvos lenkų rinkimų akcija nori būti nuosaiki regioninė partija, o ne opozicinė kam nors grupė, tiesa, neslepianti simpatijų centro dešiniesiems. Atrodytų, kad lenkams priimtinas būtų Pakso šalininkų kvietimas (juk ir didelė dauguma Pietryčių Lietuvos rinkėjų balsavo už Paksą), tačiau LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis, regis, netiki ilgalaike paksininkų sėkme.
Kodėl prognozės neišsipildė?
Pirma - ne tik rinkėjai elgiasi Lietuvoje nelogiškai ir nepragmatiškai. Politikai taip pat turi kur kas rimtesnių argumentų eiti ar likti nei nuogos kalkuliacijos. Jiems nesinori būti perbėgėliais ir “išdavikais”.
Antra - Lietuvos politinis elitas dar nesukūrė aiškesnio modelio, kaip atrodys Lietuvos politinis spektras. Socialistai su socialliberalais, tikriausiai “trauks” dar ilgai, liberalūs centro dešinieji - partija be vardo - oponuos valdančiajai koalicijai, tačiau kovos ir su liberaldemokratais, bandančiais sutelkti populizmu paspalvintą grupuotę. Jų abiejų įkaitais taps konservatoriai, taip ir neapsisprendę - būti vieniems ar šlietis prie kurių nors.
Trečia - galbūt politikai rimtai nutarė tarpusavio batalijas atidėti laikotarpiui po referendumo, nesikiršinti, kol Europos klausimas neišspręstas. Jei taip, tai Lietuvos politika ne tokia jau ir nerimta.
