„Nė vienas išsilavinęs suaugęs žmogus negali tikėtis veikti efektyviai, jeigu neturi supratimo apie dabartinių problemų kilmę“, yra pastebėjęs britų istorikas, vienas iš nedaugelio Lenkijos ir Lietuvos istorijos ekspertų Vakaruose Normanas Davies.
Savo knygoje „Europos istorija“ jis įtikinamai atskleidžia priežastingumo ryšius, sąlygojusius valstybių iškilimo ir suklestėjimo laikotarpius, taip pat jų nuosmukio bei žlugimo epochas. Skaitant šį įspūdingą beveik 1400 puslapių veikalą nesunku pajusti, jog nekintama istorijoje yra tik viena – jos nuolatinė kaita.
Žmogaus drama yra ta, kad jo gyvenimo amžius per trumpas asmenine patirtimi pajusti ir aiškiai suvokti šį nenumaldomą permanentinės kaitos vyksmą. Dalis žmonių istorinės laiko tėkmės nė nejunta. Lemtingi istoriniai posūkiai dažnai atrodo kaip atsitiktinių įvykių grandinė, nesusijusi su daugelio žmonių asmeninėmis pastangomis, jų gyvensenos ir veiksenos būdu. Daugeliui šiandien jau ir 1988-1991 metų įvykiai ima rodytis tarsi iš anksto kažkieno apspręsta ir nuo mūsų pačių valios nedaug tepriklausiusi laiko tėkmė. Todėl ir šiandien esą viskas vyksta taip, kaip „turi vykti“, ir nieko tu čia, žmogau, nepakeisi...
Šitoks mąstymas, Lietuvoje, deja, vyrauja. Tačiau jis yra ne tik ydingas, parankus visuomenės abejingumu besinaudojantiems ir su valstybės aparatu faktiškai jau susitapatinusiems savanaudžiams veikėjams, bet ir akivaizdžiai klaidingas. Dargi mūsų pačių menamos istorijos faktai tai paneigia.
Anthony Robbinsas, amerikiečių rašytojas, gyvenimo būdo mokytojas ir dideles klausytojų auditorijas sutelkiantis profesionalus paskaitininkas įrodinėja tai, kuo lietuviai labiausiai nelinkę tikėti: „Savo likimą kuriame tuo metu, kai priimame sprendimus“.
Atsigręžkime netolimon istorijon. Kodėl kelyje į laisvę „aksominė revoliucija“ įvyko Čekoslovakijoje, o rumunams teko susitepti krauju ir surengti kruviną egzekuciją N. Čaušešku šeimai? Kodėl vengrai per 33-ąsias Vengrijos sukilimo metines (1989 m. spalio 23 d.) galėjo panaikinti Vengrijos Liaudies Respubliką, jų komunistai – įsileisti į parlamentą opoziciją, tuo tarpu gruzinai, iš rusiškų tankų, papuoštų jau nepriklausomos Gruzijos vėliavomis, šaudė į prezidento G. Gamsachurdijos rūmus? Kodėl čekai ir slovakai, nutarę, kad vienoje valstybėje ilgiau gyventi nebegali, išsiskyrė ramiai ir oriai, tačiau serbai kraujyje skandino bosnius ir kroatus?
Sprendimai buvo skirtingi. Jie lėmė skirtingą tautų raidą ir lemtį, nepaisant to, kad istorinis kontekstas buvo vienodas. Skirtingi ir šalių likimai. Lietuva – ne išimtis.
Buvusi išsivadavimo iš imperijos gniaužtų įkvepiančiu pavyzdžiu, savo „dainuojančia revoliucija“, Baltijos keliu ir Kovo 11-osios sprendimais atkreipusi į save viso pasaulio akis, po septyniolikos nepriklausomo gyvenimo metų Lietuva išgyvena gilią politinę bei tapatybės krizę. Savo nevilties mastais, netikėjimu ateitimi ir nepajėgumu ryžtis būtinai reikalingoms socialinio gyvenimo permainoms (medicinos, švietimo, aukštojo mokslo, socialinės apsaugos ir kt. sritys) šalis tapo aiškiu ES autsaideriu.
Kas atsitiko, kad taip beviltiškai atsilikome netgi nuo Estijos, kuri, turėdama nepalyginamai sunkesnę demografinę padėti, apdairesniais sprendimais ir principingesne politine linija sugebėjo sukurti pažangesnę socialinę santvarką ir pelnyti tiek savo pačios piliečių pasitikėjimą, tiek svetimų valstybių pagarbą? Bėgimo iš savo šalies mastais lietuviai pranoksta estus 5 ar net 7 kartus! Iškalbinga ir neapskundžiama statistika!
Svarbiausioji Lietuvos atsilikimo priežastis, man regis, yra gana paprasta. Demokratija ir pilietinės laisvės, sudarančios vakarietiškosios civilizacijos šerdį, Lietuvoje valdančiųjų niekada nebuvo nuoširdžiai gerbiamos bei vertinamos. Jos netapo mūsų politinio elito įsitikinimų dalimi, kuriuos jis būtų pasirengęs ginti net ir politinės karjeros sąskaita. Demokratija įsitvirtino pas mus ne kaip žmogiškuoju orumu grįsta, įsisąmoninta ir visapusiškai socialinius santykius reguliuojanti gyvenimo norma, bet tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ „švogerių krašte“, kaip tuščia, bereikšmė, nieko nesaistanti ir nieko nereiškianti frazeologija, gera priebėga „telefoninės teisės“ ir asmeninio patronažo aplinkoje tvarkyti savo asmeninės gerovės bei grupinio intereso reikalus.
Ko gi galima tikėtis iš visuomenės, kurios valdantysis elitas tą demokratinę santvarką savo veiksmais bei elgesiu faktiškai išjuoka ir iš jos tyčiojasi? Savaime suprantama, kad visuomenė taip pat ją peiks, niekins, keiks valdžią, netvarką, sukčiaujančius, bet teisėsaugos akiratin niekad nepatenkančius vertelgas, ir šauksis „kietos rankos“, kuri pagaliau sudraustų savanaudžius.
Demokratiją galima palyginti su upe. Tekantis vanduo natūraliai apsivalo, jis nedumblėja, pagrindinę vagą nuolat papildo šviežios, sraunios ir skaidrios versmės. Tai turtinga, gyvybinga, savaime atsinaujinanti, didelio energetinio potencialo ekosistema.
Lietuvos demokratija – užpelkėjusi kūdra. Vanduo čia jau kadai nejuda. Politinės partijos – lyg uždari „pašvęstųjų“ klubai. Tie patys veidai nesikeičia nuo 1988-ųjų, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų. Didžiausios partijos teturi vos 10-12 tūkstančių narių, mažesnės – nuo kelių tūkstančių iki kelių šimtų. Per visą Lietuvą partijose – vos 1-2 % balso teisę turinčių piliečių. Bet ir iš jų 98 % – statistai. Sprendžia saujelė partinių funkcionierių Vilniuje. Kadangi eilinių partijos narių nuomonė apie tai „kaip žmonės gyvena“ ten niekam neįdomi. Vertės turi tik pageidavimai tų, kurie juntamais įnašais pajėgūs papildyti partinės pinigines. Ką gi apie tai gali išmanyti koks nors partijos „buratinas“ iš provincijos? Tokie „neprognozuojami“. O čia juk reikia „patikimų“, „šimtaprocentinių“.
„Ar tikrai, Albinai (Januška – red.) užtikrinai, kad tikrai bus tas žmogus, ir tai, kad viskas bus padaryta“, – tarsi iliustruodamas „demokratijos raiškos pavidalus“ Lietuvoje dienraštis „Kauno diena“ cituoja „Dujotekanos“ atstovą, sugebėjusį į Rusijos interesų sferoje esančių verslininkų varžytuves dėl Kauno termofikacinės elektrinės įtraukti Valstybės saugumo departamento pareigūnus. Iš parlamentinės tyrimo komisijos surinktų duomenų „matyti, kaip viskas vyksta: <...> Stonys spaudžia Janušką, Januška spaudžia saugumo vadovus, saugumo vadovai siunčia savo žmones padėti Stoniui aiškintis, duoda pasiūlymus, ką reikėtų daryti, per ką daryti. Darykite per spaudą, ir t.t., ir t.t.“, – rašo „Kauno diena“.
Turbūt negalima nesutikti su Darium Kuoliu, Pilietinės visuomenės instituto direktorium: „Lietuvos politikai yra sukompromitavę demokratinę tvarką. Kai stokojama visų lygybės prieš įstatymą, kai įstatymo viršenybė nerūpi politikams, o Konstitucinis Teismas skirtingus kriterijus taiko prezidentui Rolandui Paksui ir „Dujotekanos“ bendrovei, visuomenei sunku patikėti santvarkos teisingumu. Tada stiprėja iliuzijos, kad problemas gali išspręsti kieta ranka.“
Lietuvoje įsivyravusi „politinės raiškos“ praktika ne vien parodo mūsų demokratijos kokybę, politinio elito supratimą apie įsipareigojimus visuomenei bei atstovavimą jai. Kyla klausimas, ar šitoks „atstovavimas“ nėra tiesioginė Konstitucijos išdavystė? Ar žodžiai, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (Lietuvos Konstitucija, 2 straipsnis) vis dar nėra tuščios frazės? O gal Lietuvos suverenitetas jau išties tautai nebepriklauso, gal jis jau dujų importo tarpininkų ar jų palaikomų partinių funkcionierių nuosavybė?
Štai vėl situacija, reikalaujanti sprendimo. Kokį atsakymą į šią krizinę padėtį įstengs pateikti Lietuva – lemtingai priklausys jos ateitis.
Prieškario Lietuvoje sisteminė politinės santvarkos krizė irgi išryškėjo aštuonioliktaisiais nepriklausomybės metais, kai tapo akivaizdu, kad tautininkų režimas tapo uždaru klanu, nebeįstengiančiu atsinaujinti ir nebepajėgiančiu adekvačiai reaguoti į socialinius bei politinius valstybės iššūkius. 1936 m. grupė akademinio pasaulio, kultūros ir visuomenės atstovų „Naujojoje romuvoje“ paskelbė valstybės ir visuomenės atnaujinimo programą, pavadintą „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kur pateikė laipsniško valstybės modernizavimo planą. Tautininkų režimas nervingai pasitiko intelektualų siūlymus, įskaitant ir ne viešus, privačiai prezidentui A. Smetonai adresuotus prof. Kazio Pakšto ir prof. Stasio Šalkauskio memorandumus apie išbandymus, kurie neišvengiamai artėja, ir kuriems Lietuva privalo deramai ruošis. Atsiverti savajai visuomenei autoritariniam režimui išminties tada, deja, nepakako. Kaip bus dabar?
Tarptautinės aplinkybės šiandien, žinoma, kitos. Tų grėsmių, kurios buvo tokios akivaizdžios anuomet, dabartiniu metu, bent artimoje ateityje, lyg ir nematyti. Tačiau tai nereiškia, kad grėsmių Lietuvai nėra apskritai.
Jau minėtasis Normanas Davies štai ką rašo apie Sovietų Sąjungos griūtį: „Iš sovietijos subyrėjimo akivaizdžiausias tas faktas, kad jis įvyko dėl jos natūralių priežasčių. Jos neužkariavo barbarai kaip senovės Romos, jos nepasidalijo grobuoniški kaimynai kaip Žečpospolitos, ji išnyko ne todėl, kad neatlaikė didžiojo karo įtampos kaip Habsburgų dinastija. Ji nebuvo įveikta žūtbūtinėse grumtynėse kaip nacistų Reichas. Ji mirė, nes kitaip nė negalėjo būti.“
Anglų istorikas pastebi, kad „groteskiški jos vidinės struktūros organai“ tapo didžiausiu savosios visuomenės priešu, alinusiu žmones ir trukdžiusiu jiems apsirūpinti „būtiniausiais gyvenime dalykais“. Branduoliniame amžiuje sovietų imperija „nebegalėjo kaip jos carų pirmtakė išspręsti vidinių savo problemų ekspansija. Ji nepakentė reformų deguonies, tad sprogo iš vidaus. Galima sakyti, kad ją ištiko trombozė, už kurią baisesnės istorija nebuvo mačiusi.“
Ką daryti, kad „trombozė“ neištiktų Lietuvos, kad ji „nesprogtų ir vidaus“, kad žmonės nebėgtų ir savo krašto, o tėvynėje galėtų gyventi oriai ir apsirūpinti „būtiniausiais gyvenime dalykais“?
Apie tai – jau kitame rašinyje.
