Kaip Šv. Velykoms ruošiatės jūs?

Iki Ve­ly­kų li­ko pu­sant­ros sa­vai­tės. Praei­vių klau­sė­me, ko­kios bus jų šių­me­tės Ve­ly­kos, kiek pa­bran­gu­sių kiau­ši­nių ža­da­ma nu­mar­gin­ti?

Ma­ri­ja Žibūdienė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tė, Teat­ro ka­ted­ros ve­dė­ja:

Ma­ri­ja Žibūdienė (nuotr. Gied­rius Baranauskas)

– Tra­di­ciš­kai Ve­ly­kas su­tik­si­me so­dy­bo­je, par­va­žiuos vai­kai, anū­kai. Vi­sa­da mar­gi­nu daug kiau­ši­nių. Ir šie­met mar­gin­siu tiek, kiek šei­mai rei­kia. Mar­gin­ti vaš­ku pa­mo­kė any­ta, pa­ti do­mė­jau­si.

Kiau­ši­nius pra­de­du mar­gin­ti va­ka­re: jei rei­kia, sė­džiu kad ir vi­są nak­tį. Da­bar kiau­ši­nius mar­gin­ti mo­kau sa­vo mar­čias ir anū­kus.

Ire­na Vileikytė, šiau­lie­tė:

Ire­na Vileikytė (nuotr. Gied­rius Baranauskas)

– Kiau­ši­nių daug ne­da­žy­siu. Esu vie­na, tad pa­kan­ka ir de­šim­ties. Dau­giau­sia da­žau pa­ti – svo­gū­nų lukštais, įmer­kiu į da­žus.

Kai­me kiau­ši­nius da­žy­da­vo­me nuo vai­kys­tės. Pri­si­rink­da­vo­me la­pe­lių, žo­le­lių, gė­ly­čių. Mies­te to ne­bė­ra.

Ypa­tin­gų pa­tie­ka­lų Ve­ly­koms ne­ruo­šiu, bet sta­las vis tiek bū­na šven­tiš­kes­nis. Tu­riu neį­ga­lią se­su­tę, jai pa­de­du, pen­si­ja ne­di­de­lė – ne­ga­li­me iš­lai­dau­ti.

Man per me­tus yra dvi di­džiau­sios šven­tės: šv. Ka­lė­dos ir šv. Ve­ly­kos.

Min­dau­gas Kiesas su sū­nu­mi Ma­tu, šiau­lie­čiai:

Min­dau­gas Kiesas su sū­nu­mi Ma­tu (nuotr. Gied­rius Baranauskas)

– Ve­ly­kos – at­gi­mi­mas, pa­va­sa­ris. Įp­ras­tai pra­de­da­me ruoš­tis prieš sa­vai­tę. Sū­nus ma­žas, sten­gia­mės jį pra­links­min­ti, ko­kią do­va­nė­lę nu­pirk­ti. Ma­tui – 1 me­tai 8 mė­ne­siai, jam šios Ve­ly­kos bus ant­ros.

Kas­met Ve­ly­kų ry­tą anks­ti ke­lia­mės ir ei­na­me į baž­ny­čią, o grį­žę sė­da­me prie vai­šių sta­lo.

Kiau­ši­nius da­žo­me vi­sa­da. Daž­niau­siai mar­gi­na­me alie­ji­niais da­žais. Ir ran­kas nu­si­da­žo­me, bet sten­gia­mės kuo gra­žiau iš­mar­gin­ti.

Išau­gu­si kiau­ši­nių kai­na įta­kos ne­tu­rės. Nu­da­žo­me apie de­šimt mar­gu­čių, kei­čia­mės su drau­gais. Ri­de­na­me, dau­žo­me, ku­ris stip­riau­sias.

Edi­ta Rinkevičienė, Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to Duo­me­nų pa­ren­gi­mo Šiau­lių sky­rius dar­buo­to­ja:

Edi­ta Rinkevičienė (nuotr. Gied­rius Baranauskas)

– Kiau­ši­nius da­žo­me tik na­tū­ra­liai – svo­gū­nų lukš­tais. Ma­my­tė ir­gi nie­ka­da ne­nau­do­da­vo da­žų.

Ka­dan­gi šei­my­na ma­ža, sū­nus už­sie­ny­je, nu­da­žy­si­me ko­kį de­šimt kiau­ši­nių. Ma­žiau nei­šei­na – šven­tės yra šven­tės.

Vai­kys­tė­je su tė­ve­liais ri­den­da­vo­me kiau­ši­nius me­di­niuo­se lo­ve­liuo­se, kai užau­go­me – rung­da­vo­mės su­si­ti­kę su drau­gų šei­mo­mis bei vai­kais.

Ži­no­ma, kep­si­me keps­nius, sta­lą pa­puo­ši­me ža­lu­ma.

Jū­ra­tė ir Ai­das Zoriai, klai­pė­die­čiai, at­vy­kę į Šiau­lių Mo­ters ir vai­ko kli­ni­ką:

Jū­ra­tė ir Ai­das Zoriai (nuotr. Gied­rius Baranauskas)

Jū­ra­tė: – Apie šv. Ve­ly­kas dar ne­gal­vo­ja­me – pir­miau­sia rei­kia su­lauk­ti nau­ja­gi­mio, ku­ris tu­ri gim­ti šian­dien. Tai mū­sų pa­va­sa­ri­nis džiaugs­mas.

Ai­das: – Vai­kys­tė­je kiau­ši­nius vi­sa­da da­žy­da­vo­me, da­bar esa­me ap­tin­gę – daž­niau­siai kli­juo­ja­me.

Per Ve­ly­kas daž­niau­siai per­si­val­go­me, nes ma­ma, gy­ve­nan­ti Kur­šė­nuo­se, vi­sa­da nu­krau­na sta­lą.

Kal­bi­no Ži­vi­lė Kavaliauskaitė, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius Baranauskas