„Balsas.lt savaitė“ skelbia dar vieną fragmentą iš 2013-aisiais Lietuvos mafijos biblija tapusios rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygos „Vilniaus bomberio išpažintis“. „Prieš mūsų gaują reikėtų slėptis, ko gero, visiems kitiems Lietuvoje nusikalstamo pasaulio šulais besivadinantiems nuteistiesiems, – taip dabar sakė (beje, pernai iš įkalinimo įstaigos po beveik penkiolikos nelaisvėje praleistų metų išleistas – red. past.) Ivanas Matulevičius. – Juk mūsų gaujos vyrai ne tik plėšė, bet ir šaudė, sprogdino, grobė žmones, reikalavo iš jų įspūdingų išpirkų. Pastaruoju metu dažnai spaudoje eskaluojami Daktarų ar kitokių veikėjų padaryti nusikaltimai man kelia juoką. Prieš mūsų gaują Daktarai yra vaikėzai, kurie teįstengė nužudyti ir kažkur paslėpti vos kelis savo bendrus.“
Sapnuose persekiojo kaukėti veidai
I. Jis teigė iki šiol naktimis sapnuojantis košmarus, juos teko regėti ir viso teismo proceso metu. „Kaukėti pareigūnų veidai ir jų rankose laikomi automatai iki šiol mane persekioja. Liūdniausia, kad mane sulaikė dėl Valeros parodymų, – sakė I. Matulevičius. – Jeigu nebūtų buvę jo parodymų, teisėsaugininkai iki manęs taip ir nebūtų prisikasę. Pasibaigus teismo posėdžiams paprašiau, kad mane vienutėje izoliuotų. Penkerius metus teko praleisti Lukiškėse. Nenorėjau būti bendroje kameroje. Jaučiau baimę, kad su manimi bus susidorota. Juk už grotų viskas vertinama paprastai: tas, kuris duoda parodymus, išduoda bendrus, yra ožys ir pagal kalinių taisykles nubaudžiamas griežčiausia bausme. Juk buvo grėsmė, kad būsiu išprievartautas ar pakartas. Už kalėjimo tvoros dažnai būna „nelaimingų atsitikimų“: du pakabina virvę, trečias laiko, o paskui įrodyk, kad ne pats pasikorė.“
Šią knygą skaitantiems kriminalinėmis istorijomis besižavintiems jaunuoliams I. Matulevičius siūlo nukreipti savo dėmesį į pozityvesnius dalykus. „Nusikaltimų darymas ir ginklai žmogų įtraukia tarsi juodoji magija, – sakė jis. – Pats Valerijus yra minėjęs, kad pirmoji jaunystėje įvykdyta žmogžudystė jį paveikė visam gyvenimui. Jis tikino vėlesniais metais negalėjęs įveikti traukos mirtį nešantiems ginklams ir noro su jais iškrėsti ką nors negera. Todėl jie su Vladimiru Rafejenkovu grįžo prie žmogžudysčių su didžiuliu trenksmu, nes abu negalėjo susivaldyti.“
Išvengė neteisėto praturtėjimo
Daugelio šios bylos veikėjų likimas susiklostė palyginti laimingai. Naujausiomis žiniomis, dauguma buvusios gaujos narių dabar gyvena laisvėje. Vienas iš jų įsitvirtinęs Anglijoje, kitas dirba statybose, o trečias gyvena Vilniuje ir užsiima įvairiais verslais.
Nuo skambučio iki skambučio atlikęs bausmę Valerijus Kovalčiukas buvo deportuotas iš Lietuvos, dabar dienas leidžia Maskvoje. Manoma, kad jis toliau bendrauja su vietos nusikalstamo pasaulio atstovais.
Beveik visiems gaujos nariams buvo skirtos ne tik įkalinimo bausmės, bet ir turto konfiskavimas. Vienas gaujos veiklą narpliojusių sostinės pareigūnų Marijanas Bogdziunas sakė, kad tuo metu dar negaliojo šiais laikais nusikaltėlius bene labiausiai šiurpinantis neteisėto praturtėjimo įstatymas, todėl grupuotės vyrams pasisekė – jie išvengė galimybės prarasti butus, nuosavus namus ar kuklias užmiesčio sodybas.
Buvę gangsteriai nepasikeitė
Tačiau vis dar oficialiai įsidarbinti nežada 2008-ųjų pavasarį į laisvę grįžęs Genadijus Bazurinas. „Kodėl? Visas mano pajamas atimtų antstoliai. Juk teismas yra paskyręs beveik milijoninės vertės ieškinį nužudytųjų artimiesiems, todėl iki gyvenimo pabaigos nematau prasmės dirbti legaliai. Negaliu pasigirti uždirbantis įspūdingas sumas“, – tvirtino kalėjimo duonos ragavęs vilnietis.
G. Bazurinas sakė, kad pastaruoju metu verčiasi naudotų automobilių prekyba, dažnai verslo reikalais keliauja po Europą. Jis pats važinėja nenauju kuklios markės automobiliu. „Dabar sunkiai sekasi pragyventi iš tokio verslo, bet klientų stygiumi skųstis negaliu“, – sakė jis. Tačiau emigruoti vilnietis neketina, nes jam Lietuva yra kur kas mielesnė už bet kokias Ispanijas, Italijas ar Graikijas. „Čia kur kas maloniau, nes turime nemažai ežerų, kuriuose ne tik žvejoju, bet ir nardau įsigijęs brangią nardymo įrangą“, – dėstė G. Bazurinas.
Buvęs garsiųjų žmogžudysčių užsakovų patikėtinis neslėpė, kad būna dienų, kai įvairiose sostinės vietose sutinka vyrų iš brigadinių pasaulio. Kaip jis sakė, su daugeliu jų yra pažįstamas nuo sovietinių laikų, kai visi ištisas dienas leisdavo prakaitu dvelkiančiose kultūrizmo salėse. Vyras teigė, kad Boriso Dekanidzės dešiniąja ranka laikytas Igoris Tiomkinas, pravarde Timocha, kadaise buvo pabrolys jo paties vestuvėse. G. Bazurinas stengiasi neprarasti sportinės formos, todėl kelis kartus per savaitę žaidžia futbolą ne tik su buvusiais sostinės gangsteriais, torpedomis, bet ir su teisėsaugos atstovais.
„Neretai matau žmones iš anų laikų, tačiau prie kriminalų grįžti nesinori, – tikino jis. – Jeigu būtų galima laiką atsukti atgal, nebesivelčiau į nusikaltimus su V. Januškevičiumi ir kitais tipais. Iš viso to nepavyko uždirbti pinigų. Už tai turėjau sumokėti ilgais nelaisvės metais. Ir dabar dažnai sulaukiu pasiūlymų per sieną vežti narkotikus, tačiau to nenoriu. Užtenka pažinčių su kalėjimais, likusias gyvenimo dienas žadu nugyventi ramiai, laisvėje.“
G. Bazurinas neslėpė, kad daugelis buvusių sostinės kriminalinių veikėjų toliau sėkmingai lobsta iš įvairios kontrabandos. „Ir nė vienas jų nedejuoja, nes dalijasi pinigais su įvairių tarnybų pareigūnais“, – šypsojosi pašnekovas.
Jis teigė, kad kartą arba du per metus nusiunčia laišką V. Januškevičiui. Tačiau pastarasis sakė nesulaukiantis buvusio bendrininko laiškų. Neaišku, kodėl jų bendravimas vis dar ribojamas. „Ne kartą teko girdėti, kad daugelis laiškų iš laisvės manęs kažkodėl nepasiekia“, – sakė Valerijus.
Sugrįžęs žadėjo pateikti informacijos
I. Matulevičiui kalėjimo vartai atsivers netrukus, taip buvo rašoma pernai pavasarį išleistoje knygoje. Kai pirmąsyk jį aplankiau Vilniaus Rasų kolonijoje, išgirdau, kad skiriasi su žmona. „Nieko čia keista, juk normali moteris penkiolika metų manęs nelauks, – ramiu balsu sakė jis. – Todėl mano situacija nėra iš geriausių. Nežinau, ką veiksiu sugrįžęs. Kol kas mano didžiausias rūpestis, kur reikės apsistoti. Neturiu pas ką sugrįžti, todėl teks ieškoti prieglobsčio nakvynės namuose. Galbūt bandysiu pragyventi iš dainavimo – iš to, kas artima ir miela širdžiai.“
Paskutines dienas nelaisvėje skaičiavęs I. Matulevičius drąsiai pareiškė, kad tikrieji nusikaltimų iniciatoriai, užsakovai vis dar sėkmingai klesti laisvėje, todėl jam pikta, kad už tokius veikėjus ne jam vienam teko praleisti ilgus ir varginančius metus nelaisvėje.
Anot jo, būtent ten reikėtų ieškoti siūlo galo dėl garsiausių XX amžiaus paskutinio dešimtmečio sprogdinimų ir valiutos pardavėjų žmogžudysčių Vilniuje. Niekam ne paslaptis, kad visi tie asmenys toliau daro stambius finansinius nusikaltimus, klastoja mokėjimo, būtiniausių asmens dokumentų korteles, todėl už tai atsakingi gangsteriai patys turėtų būti nuteisti. „Kai ką apie juos neseniai išgirdau per televizijos žinių laidas, perskaičiau spaudoje. Jų veiklos braižas nelabai pasikeitęs nuo kruvinųjų 1995-ųjų, kai jie visi sėkmingai klestėjo. Tačiau neketinu tylėti, – užuominomis kalbėjo I. Matulevičius. – Grįžęs į laisvę žadu kreiptis į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnus. Žadu suteikti daug galbūt juos sudominsiančios informacijos. Aišku, tik mainais – už didelius pinigus. Kažkur teko skaityti, kad už tokio pobūdžio duomenis kai kada sumokama net iki 150 tūkst. litų. Tad jei mūsų teisėsaugininkai išties dirba, galės pasinaudoti iš manęs gautomis žiniomis.“ Kai pasiteiravau, kas šie ypač galingi kriminalinio pasaulio bosai, I. Matulevičius nebuvo linkęs atskleisti jų tapatybės: „Jei aš jums pasakysiu, o jūs apie tai parašysite, kitos dienos jau nesulauksiu. Minėtų veikėjų pasamdytas snaiperis mane nukautų tiesiog pro kalėjimo tvorą. Patikėkite, šitie žmonės yra labai pavojingi ir įtakingi ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu“, – paslaptingai ištarė nuteistasis.
Vilnietis ir šiandien įsitikinęs, jog pagrindiniai mirties ir pogrindinio finansų verslo bosai buvo neatskleisti todėl, kad iš neteisėtos veiklos pelnėsi ne tik sostinės policijos pareigūnai, bet ir šalies valdžios viršūnės.
I. Matulevičius sakė sugrįžęs į laisvę būtinai aplankysiantis ir Lukiškėse įkalintą V. Januškevičių. „Nelabai tikiu, kad mums pavyks pasimatyti, nes vis dėlto kartu darėme nusikaltimus, bet žadu kreiptis su prašymu aplankyti Valerą. Man rūpi, kaip jis laikosi, – kalbėjo I. Matulevičius. – Liūdna, kad šis sentimentalus žmogus šiandien priverstas kentėti lygiai taip pat, kaip ir mes visi, kurie tada ne savo noru buvome įtraukti į šitų nusikaltimų mėsmalę.“
Bet gal nėra pagrindo tikėti I. Matulevičiaus žodžiais apie iki šiol laisvėje vaikštančius tikruosius nužudymų, sprogdinimų organizatorius ar kad V. Januškevičiaus žmonai vyro pogrindinė veikla nebuvo didžioji paslaptis? Juk jį artimai pažįstantiems bendrams gerai žinoma, kad, be neeilinio aktoriaus talento, jis turėjęs ir nemažų mistifikatoriaus gabumų. Kitaip sakant, aplinkiniams meluoja iki šiol.
