„Šiuo metu jis pagrindinis mūsų centras , – sakė 33-ejų rinktinės veteranas Robertas Javtokas, kuriam šios Senojo žemyno pirmenybės jau septintos. – Jis turi labai daug energijos. Tikiuosi, kad su kiekvienomis rungtynėmis duos mums vis daugiau ir daugiau. Jonas yra nesulaikomas ir neįtikėtinas. Aš prieš jį žaidžiu treniruotėse ir žinau, ką sakau.“
Toronto „Raptors“ ekipoje jo komandos draugas buvęs Linas Keiza neslėpė, kad Joną aikštėje puikiai supranta: „Dangus – jam limitas. Jis tiesiog privalo tęsti tai, ką pradėjo. Jis puikiai puola, bet mums jo reikia ne tik kaip puolėjo.“
„Buvo labai gera turėti šalia Liną, kuris visą laiką mane palaikė, patarė, kaip turiu elgtis vienoje ar kitoje vietoje, kai atvykau į Torontą“, – apie buvusį bendraklubį L. Kleizą pasakojo J. Valančiūnas. Europos čempionate, kaip ir kiti jauni žaidėjai, lietuvis tai leidosi, tai kilo. Trejose rungtynėse ant parketo praleisdavo po mažiau nei 13 minučių, o pelnydavo tik po 1,3 taško per rungtynes.
„Jonas – geras vaikas, labai talentingas. Kartais praranda kontrolę, bet jis dar labai jaunas. O mes jo reikalaujame aikštėje elgtis kaip 27-erių. Viską įmanoma“, – apie savo auklėtinį atsiliepė Jonas Kazlauskas. Jis mano, kad tokioje pačioje situacijoje šiuo metu atsidūręs ir dar vienas Lietuvos rinktinės žaidėjas Donatas Motiejūnas: „Šie du žaidėjai dar kils ir leisis. Turės daug gerų ir blogų rungtynių. Kartais mes iš jų reikalaujame per daug.“
J. Valančiūnas šiose pirmenybėse gal ir nėra geriausias žaidėjas, bet visai tai nenumaldomu greičiu artėja jo link.
