Užuomina apie kates ir ekstrasensus sulaukė paraginimų – rašyk!
Rašau. Labai trumpas pasakojimas. Kažkada perskaičiau, kad vienas Seimo narys nusivežė katiną į sodybą prie Kauno. Katinas tenai pradingo. Seimo narys išvažiavo namo. Po kiek laiko į namus parsirado ir katinas. Jis pėsčias (!) iš pakaunės parėjo į Vilnių.
Katino žygiais dažniausiai niekas nesistebi, užtat klausytojus apima noras plepėti apie gyvūnus.
Šios istorijos paslaptingoji pusė yra tai, kad nėra jokio paaiškinimo, kaip katinas surado kelią namo. Pasvarstymai, kad „katės jaučia“, arba „paukščiai irgi grįžta“ yra tautosaka. Iki mokslo toloka.
Pateiksiu kelias hipotezes.
Kačių dievas
Tarkime, kad katinas grįžo namo, kaip sparnuotoji raketa pataikė į taikinį. Schema paprasta, bet neaišku, kas kiekvieną akimirką pasako katinui, kuria kryptimi eiti. Sunku būtų patikėti, kad katinas buvo nukreipiamas, pvz., iš kokio nors NATO raketų valdymo centro. Belieka prileisti, kad katiną vedė Kačių dievas.
Jonukas ir Grytutė
Mokslinės hipotezės tuo gražesnės, kuo jos labiau nuskustos vadinamuoju Occamo skustuvu. Skustuvas – simbolinis. Tai yra taisyklė, jog ką nors aiškinant būtina išsiversti su kuo mažiau sąvokų.
Be Kačių dievo galima apsieiti. Tereikia prileisti, kad katinas iš anksto nužymėjo kelią namo, kaip Jonukas ir Grytutė – šie barstė trupinėlius. Patikimiausias dalykas būtų siūlas, kurio vienas galas pritvirtintas namuose, kitas – prie katino. Graži schema, tačiau hipotetinis siūlas turėtų būti stebuklingas: labai skvarbus (perveriantis visas kliūtis tarp namų ir katino), bet ir nenutraukiamas, vadinasi, labai laidus – už jo niekas neturėtų užkliūti. Siūlo savybės tokios, kad jį galėtų sukurti tiktai Kačių dievas.
Nuskustas Occamo skustuvu, Kačių dievas ataugo kitoje vietoje.
***
Tiek apie kates. Neseniai archyve radau 1998 m. rašytą savo tekstą. Nelabai pamenu, kokia proga jį sukūriau. Atrodo, kad tai medžiaga TV laidai.
Psi generatorių kūrimas Lietuvoje 1983 – 1984 m.
Šiame rašiny pateikiama tik viena istorija apie saviveiklinius bandymus su psi generatoriais, nors jų gamintojų Lietuvoje būta ir daugiau.
Būtina šiek tiek nupasakoti šių bandymų kontekstą.
1980 m. Vilniuje atsirado legalus parapsichologų steiginys, jis vadinosi Biofizinių reiškinių tyrimo sekcija prie Mokslininkų rūmų (jų būstinė – Verkiuose). Sekcijai vadovavo fizikos mokslų kandidatas Jonas Gikys.
Sovietiniu žargonu tai buvo “visuomeninė-mokslinė organizacija”. Tuo metu Lietuvoje jau būta saviveiklinių parapsichologų terpės. Pavyzdžiui, statant tuometinio Vilniaus Pedagoginio instituto naujesniuosius rūmus, be tradicinių grunto tyrimų, nuo visokiausių įgriovų buvo apsidrausta netradiciniu būdu. Tyrimų vadovas, žinomas inžinierius, išnagrinėjo statinio planą (t. y. popieriaus lakštą), panaudodamas svambalą, ir pagal jo virpesius bandė surasti, kurioje vietoje gali būti klastingų požeminių vandenų. Šioje srityje jis buvo įgudęs meistras, nes tokiu būdu greitai surasdavo šuliniams tinkamas vietas, taip sumažindamas savo organizacijos išlaidas. Tokie gebėjimai parapsichologų žargonu vadinami telestezija arba biolokacija.
Mokslų Akademijos Fizikos instituto archyvuose turėtų būti p. Gikio mokslinė ataskaitą apie poltergeisto tyrimą, jis buvo atliktas tarp 1984 ir 1988 m. Prie Utenos būta sodybos, kurioje daiktai be jokios priežasties skraidydavę ir savaime užsidegdavę.
Sovietine prasme legalūs ESP ugdymo steiginiai, vadinamieji būreliai, Vilniuje atsirado 1981 m. (ESP – extrasensory perception, ekstrasensoriniai jutimai). Tiesa, viešai pristatant jų veiklą būdavo naudojama tam tikra Ezopo kalba.
Lietuvos būreliai paliko šiokį tokį pėdsaką sovietmečio parapsichologinėje savilaidoje.
Antai Baltarusijos Mokslų akademijos narys-korespondentas Albertas-Viktoras Veinikas, kilimo latvis, gana žinomas parapsichologinės savilaidos autorius, viename iš mašinraščių teigia, kad „draugai iš Vilniaus pagamino ir jam padovanojo biblinės Sandoros skrynios modelį iš vario ir pušies“. (Tikroji biblinė skrynia buvo iš aukso ir kedro.)
„Vilniaus draugai“ norėjo, kad akademikas ištirtų Sandoros skrynios psi charakteristikas. Veinikas tuo metu garsėjo kaip prietaisų, šalia kurių sulėtėja laiko tėkmė, kūrėjas. Jis taip pat gamino amžinuosius variklius – lašelines, kuriose skystis juda ir juda uždaru vamzdeliu arba srovė teka ir teka uždaru kontūru.
Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje yra 29 kortelės su Veiniko darbais. Jis padarė karjerą kaip metalurgas, kitaip tariant, kaip mokslininkas, be kurio negali apsieiti karinė pramonė. Veikalai: “Liejinio kietėjimo teorija”, “Lydinio ir formos šilumos mainai” ir pan.
1973 m. Veinikas oficialiai išleido knygą “Termodinaminė pora”. Jos kompozicija labai keista. Ten yra ilgi skyriai, su trumpais maždaug 10 puslapių skyreliais. Bet vienas iš tokių skyrelių – ilgas, jis užima pusę knygos. Jame Veinikas išdėstė tai, ką vadina Bendrąją gamtos teorija. (Kitas Veiniko triukas, iš kurio verta mokytis – vengiant cenzūros svarbiausi teoriniai teiginiai išdėstyti išnašose.)
Veinikas tyčiojosi iš visos fizikos iki jo. Veiniko teorijoje nėra antrojo termodinamikos dėsnio, todėl galima kurti amžinąjį variklį, šaltas kūnas gali šildyti karštą, galimi beatraminiai varytuvai, kurie nesiremia į orą, vandenį (kaip propeleris ar sraigtas), žemę (kaip ratas) ar reaktyvinę srovę (kaip raketos tūta). Veinikas užsimojo prieš Niutono mechaniką ir judėjimo kiekio pastovumo dėsnį.
Sąjunginė Mokslų akademija Veinikui akibrokšto neatleido, ėmė jį persekioti. Veinikas supyko ir savilaidoje išleido „Sielvarto knygą“ („Книга скорби“), pasirinkęs Mankurto Veiniko pseudonimą. Ten apibendrinti visi jo “necenzūriški” tyrimai ir minima vilnietiškoji Sandoros skrynia.
Pasikeitus laikams ta medžiaga 1991 m. oficialiai išleista Minske „Realiųjų procesų termodinamikos“ pavadinimu. Ten yra visų fantastiškųjų Veiniko prietaisų schemos.
„Sielvarto knygoje“ teigiama, kad Sandoros skrynia veikusi stipriau už „ežį“ – Veiniko prietaisą, šalia kurio sulėtėja laikas. „Ežys“ sukeldavo galvos skausmų, silpnumą ir pan.
Veiniko minimi „Vilniaus draugai“ iš tiesų nuo 1982 m. būrėsi apie Kauno gydytoją N. E., pagal specializaciją ginekologę. Ji priklausė Biofizinių reiškinių tyrimo sekcijos aplinkai. N. E. biolaukais gydė sunkiai įveikiamas ligas, pavyzdžiui, išsėtinę sklerozę. 1983 m. ji pasiūlė tris eskizus (tarp jų ir Sandoros skrynios), pagal kuriuos pagaminti įrenginiai kaupdavo ir skleisdavo psi energiją. Nuo Sandoros skrynios nukopijuotus įrenginius pagamino vienas Vilniaus skulptorius (iš viso 3 ar 4 modelius). Kitas entuziastas nugabeno modelį Veinikui. Pati N. E. taip pat ieškojo kontakto su mokslininkais. Ji demonstravo modelius savo artimam giminaičiui, žymiam Lietuvos fizikui, be to užmezgė ryšius su Rusijos mokslininkais, dirbusiais bioenergetikos srityje. 1984 m. N. E. aplinkos žmogus apie Sandoros skrynią informavo Tarptautinės psichotroninių tyrimų asociacijos pirmininką dr. Zdeneką Rejdaką (Čekija). N. E. mirė 1995 m. sulaukusi 69-erių.
Sovietų psi
“Britų enciklopedija” sovietų parapsichologijos klausimu iškalbingesnė už sovietinius šaltinius. 1991 m. laidos “Britannica” teigia, kad be JAV ir Anglijos parapsichologiniai tyrimai atliekami dar 4 valstybėse: Italijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir Sovietų Sąjungoje. 1966 m. “Britannica” konkretesnė – ten rašoma, kad Lenigrade veikia Leonido Vasiljevo vadovaujama telepatijos tyrimų laboratorija, ją remia valstybė. „Tarybinė medicinos enciklopedija“, apie tokią akademiko Vasiljevo karjerą nutyli. Joje rašoma, kad 1891 m. gimęs L. Vasiljevas 1921 – 1948 m. vadovavo Bechterevo smegenų instituto smegenų fiziologijos skyriui, paskui perėjo dirbti į Leningrado universitetą.
Pavarčius Vasiljevo veikalus M. Mažvydo bibliotekoje, aiškėja, kad jis buvo psi fenomenų legitimuotojas (įteisintojas) vadinamojo Chruščiovo „atšilimo“ metu. 1948 m. jis parašė brošiūrą, „demaskuojančią“ buržuazinį pseudomokslą metapsichologiją arbą parapsichologiją, kursčiusią religinius prietarus. 1959 m. jis tą brošiūrą perrašė, šįkart savaip įteisindamas telepatiją bei telesteziją kaip realius fenomenus ir reikalaudamas, kad jie būtų tiriami iš materialistinių pozicijų. Iš to perrašyto veikalo, pavadinto „Paslaptingieji žmogaus psichikos reiškiniai“, aiškėja, kad Vasiljevas pats atliko klasikinius psi eksperimentus su Zenerio kortomis. Jis taip pat eksperimentavo su užklijuotų vokų skaitytojais. Pastaroji brošiūra buvo leidžiama pakartotinai iki 1964 m..
Šiuo metu yra žinoma, kad Vasiljevas dar 1932 m. gavo aukščiausios valdžios nurodymą eksperimentiškai tirti telepatiją ir nustatyti jos prigimtį. Toks pat nurodymas buvo duotas akademikui P. Lazarevui, kuris Maskvoje vadovavo Mokslų akademijos biofizikos laboratorijai. Tyrimų rezultatai buvo teigiami, bet darbai nutrūko 1937 m.
Juokaudami galime sakyti, kad telepatiją įsakęs tirti Stalinas žengė koja kojon su laiku. Freudas viešai “atsivertė” į telepatiją 1926 m., Stalinas nepavėlavo to padaryti po 6 m. Stalino “atsivertimas”, kitaip nei Freudo, nesukėlė jokio skandalo. Tyrimai vėl buvo atnaujinti maždaug 1960 m. įsakius gynybos ministrui maršalui Malinovskiui, kuris sužinojo, kad JAV analogiški darbai vykdomi kariniais tikslais. Laboratorijai vėl vadovavo Vasiljevas iki savo mirties 1966 m. Paskui laboratorija sunyko.
1993 m. pasirodė rusų autorių Igorio Vinokurovo ir Georgijaus Gurtovojaus knyga „Psichotroninis karas“. Faktiškai tai yra sovietų parapsichologijos istorija. Autoriai teigia, kad 1973 m. parapsichologijos klausimu įsivyravo trišalis sutarimas tarp sovietų karinės vadovybės, kompartijos ideologų ir mokslininkų: „Fenomenas yra. Ryšio kanalas nežinomas. Norintieji gali ieškoti“.
Galbūt tas sutarimas leido atsirasti nemenkai parapsichologijos savilaidai ir ne vien jai. 1980 m. Ispanijoje bei Jugoslavijoje buvo išleista knyga „Parapsichologija ir šiuolaikiniai gamtos mokslai“, ją parašė sovietų habilituoti daktarai Venjaminas Puškinas (psichologas) ir Aleksandras Dubrovas (biofizikas). Knyga buvo leidžiama JAV, Graikijoje, Japonijoje ir Lenkijoje. Rusijoje išleista tik 1990 m. Knygoje psi fenomenai pripažįstami realiais. Ten aprašomi eksperimentai, kurie žavi paprastumu ir elegancija. Apie vieną iš jų būtina užsiminti. Jį atliko Rusijos parapsichologijos metras Vlailis (toks vardas) Kaznačejevas. Pagal sovietų nomenklatūra jis buvo Medicinos mokslų akademijos narys-korespondentas. M. Mažvydo bibliotekoje jis pristatytas 39 kortelėmis, neskaitant periodikos.
Kaznačejevas paveikdavo ląstelienos mėginį kokiu nors žudančiu veiksniu: stipriu šviesos spinduliavimu, apkrėsdavo virusais, veikdavo gyvsidabrio junginiais. Pažeistą mėginį izoliuodavo ir dėdavo šalia taip pat izoliuoto sveiko mėginio. Pažeistos ir sveikos ląstelės „matydavo“ viena kitą pro kolbos stiklą. Maždaug po 12 – 13 valandų sveikosios ląstelės pradėdavo taip pat degeneruoti kaip ir pažeistos. Kaznačejevo hipotezė – ląstelė „susišneka“, kitaip tariant siunčia viena kitai informaciją (šiuo atveju apie mirtį). Bet kas yra informacijos laidininkas? Kaznačejevas spėja, kad galbūt elektromagnetinis laukas regimosios šviesos diapazone.
Tyrimo medžiaga viešai paskelbta 1981 m.
Saddamas Huseinas suka galvą, kaip į priešininko teritoriją paleisti juodligės sukėlėjų. Bet kam laidyti raketas su juodligės bacilomis? Reikia sukurti įrangą, kuri stiprina juodlige pažeisto organizmo skleidžiamą informaciją apie savo mirtį. Ir tą informaciją perduoti įprastu kanalu radijo ar šviesos diapazone, nukreipus tuos spindulius į priešą. Mirtį sukeltų ne spindulių fizinis poveikis, o jais perduodama informacija. Štai primityviausia psichotroninio ginklo schema.
--
Gerų Naujųjų metų!
***
Papildas. Šis bei tas apie Sandoros skrynią
