Mokesčių kūrėjai nerimsta. Nepavykus automobilių mokesčio „prastumti“ per Seimą, buvo surasta išeitis – nutarta apmokestinti tarnybinius verslo automobilius, kuriais leidžiama naudotis ir asmeniniais tikslais. Toks mokestis įvestas Finansų ministro A. Šemetos įsakymu ir įsigalios nuo liepos mėnesio.
Naujo automobilio mokesčio logika paprasta ir gana suprantama: tie, kas turi galimybę tarnybiniais automobiliais pasinaudoti, gauna savotišką „papildomą darbo užmokestį natūra“. Tad tą natūrinę naudą ir nutarta apmokestinti. Tuo požiūriu mokestis yra teisėtas. Jo įvedimas gali būti traktuojamas ir kaip papildoma priemonė biudžeto deficitui sureguliuoti.
Abejonės dėl mokesčio filosofijos: ką dar apmokestinsime?
Mokesčio kūrėjai yra tikrai „logiški“. Nėra jokių abejonių, kad besinaudojantieji tarnybiniu automobiliu gauna savotišką papildomą asmeninę naudą natūra.
Tačiau, būdami nuoseklūs, jie turėtų pastebėti, kad tokios natūra gaunamos papildomos naudos atvejų galima prigalvoti didelį sąrašą. Tuomet vadovaujantis tokia biurokratiškai priekabia logika turėtume pareikalauti apmokestinti visą be išimties natūra gaunamą naudą: privačiai nepirkto laikraščio perskaitymą darbo metu, asmeninių laiškų parašymą ant darbovietės popieriaus, už įstaigos pinigus nupirktą kavą, arbatą ir mineralinį, o juo labiau – tarnybinius pietus, pasižioplinėjimą po internetą ir netgi nepagrįstai pasididintą šilumą darbo kabinete. Visa tai irgi būtų galima apmokestinti.
Kiek hiperbolizuodamas paklausčiau: kodėl biurokratiško požiūrio į naudą apsėsti mokesčių biurokratai neturėtų apmokestinti dar ir pasinaudojimo tualetu? Juk sunku būtų įrodyti, kad tualeto lankymas yra susijęs su darbo poreikiais. Beje, tas mokestis būtų gana sėkmingas ir netgi sėkmingesnis už dabar įvestąjį. Praeitų tikrai be diskusijų.
Bėda ta, kad tokia savo prigimtimi pozityvistinė logika remiasi ydingu socialinės tikrovės supratimu, o būtent nuostata, esą yra įmanoma ir netgi būtina iki smulkmenų atskirti privačią ir darbo erdves, būsenas, laiką ir naudas. Pastangos nuosekliai diegti tokią logiką vestų, kaip jau įsitikinome, socialinės šizofrenijos link. Bet juk tuo keliu ir einama.
Šizofreniškų idėjų autoriai visada turės tūkstantį smulkių paaiškinimų, kodėl tai yra būtina ir logiška. Taip jau surėdytas jų mąstymas.
Tenka pripažinti, kad tokių mokesčių pasaulyje yra. Bet esama ir dar labiau absurdiškų. Taip, pinigų biudžetui reikia, bet nejaugi nėra kitų kelių? Negi verta stengtis bet kokiu būdu rasti takelį, kuriuo būtų galima nukeliauti į automobilio mokestį?
Manau, kad šis įvestas mokestis duos daugiau žalos negu naudos. Pirmiausia, jis griaus ir taip ne itin puikią verslo etiką, nes skatins šį mokesti „sušmugeliuoti“: tarkime, deklaruoti, kad automobilis naudojamas asmeniškai tik 0,5 proc. Na, o jei mokesčių inspekcija norės įrodyti tokių gudravimų nepagrįstumą, tai turės gražaus darbo ir, ko gero, didesnių sąnaudų negu mokesčio nešama nauda. Vien dėl tokių pragmatinių sumetimų jo siūlyčiau atsisakyti.
Mokesčio logikos analizė: absurdas
Mokesčiai turėtų būti tikslūs. Piliečiai juk moka ne apytiksliai ketvirtį atlyginimo Sodrai, o konkretų jo procentą. Be to, jei atlyginimas svyruoja, svyruoja ir mokestis. Tačiau jis visada yra tikslus.
O kaip bus su šiuo mokesčiu? Ar kas gali suskaičiuoti ir tiksliai atskirti, tarkime, liepos mėnesį iš automobilio gautą privačią naudą nuo tarnybinės? Ko gero, galime tai padaryti tik apytiksliai. Vadinasi, turėtume „apytikslį“ mokestį. Nuostabu ir genialu! Gal ir kitus pasukime ta pačia vaga…?
Tačiau ne čia didžiausias absurdas. Didžiausias absurdas būtų, jei valstybė tik imtų mokestį už „natūra gaunamą naudą“, bet niekaip nekompensuotų valstybei „natūra suteikiamos naudos“.
Paaiškinsiu, ką turiu omenyje. Tūkstančiai darbuotojų, tarp jų – gydytojai, mokytojai, valdininkai – savo automobiliu juda ne tik asmeniniais, bet ir tarnybiniais reikalais: vizituoja ligonius, lanko mokinių tėvus, nuveža seniūno raštus, renka mokslinių tyrimų medžiagą.
Beje, jie natūra tarnybai suteikia naudą ne tik savais automobiliais, bet dar ir kitu savo turtu: namuose savo kompiuteriais rašo tarnybinę ataskaitą, netgi darbe dokumentą pasirašinėja nuosavu rašalu. Kaip suprantu, sekant ta pačia logika, už visą tą valstybei ir darbdaviams suteiktą naudą natūra žmonės neturėtų patys mokėti. Na gerai, naudą jie, tarkime, dovanoja, tačiau bent jau permokėtą mokestį galėtų susigrąžinti. Įvedus naująjį mokestį toks reikalavimas tampa logiškas ir pagrįstas. Todėl siūlau mokesčių administratoriams kurti dėl tokio kompensavimo tvarką.
Sunku net įsivaizduoti, kaip pasikeistų tuomet mokestinis balansas...
O gal ta logika veikia tik į vieną pusę? Bet tada tokia logika nėra garbinga.
Mes, piliečiai, esame pasirengę mokėti teisingus mokesčius, kuriuos suprantame, bet logika turi veikti į abi puses.
Biurokratiniu kūju per vadybos krištolą
Personalo vadyba siūlo naudoti kuo įvairesnį ir platesnį darbuotojų motyvavimo instrumentų spektrą: leisti darbuotojams naudotis tarnybiniais automobiliais asmeniniais tikslais, rūpintis jų sveikata (tarkime, nuperkant abonementus į sporto klubus, baseiną), rūpintis jų kultūra ir laisvalaikiu (tarkime, organizuojant šokio pamokas darbovietėje, skatinant kūrybines studijas, nuperkant bilietus į koncertus), puoselėti jų savišvietą ir mokymąsi (apmokant studijas, kursus, seminarus, kalbų mokymąsi), rūpintis darbuotojų maitinimusi darbe ir t.t.
Visi tie instrumentai irgi kuo puikiausiai gali būti pavadinti asmeninės naudos gavimu natūra. Tačiau tokia jau yra šiuolaikinė darbo rinka. Būtent taip dabar yra skatinami darbuotojai.
Įstaigos, kurios moka tokius instrumentus deramai panaudoti, laimi darbuotojų lojalumą, susikuria kūrybišką atmosferą, tampa novatoriškomis ir pirmaujančiomis. Didžiausia klaida būtų tokias „natūra gaunamas naudas“ apmokestinti, nes tuo šios naudos būtų naikinamos.
Labai teisinga būtų tokių personalo vadybos instrumentų arsenalą plėsti ir jų naudojimą skatinti. Teisinga, nes tai veda į komandinio darbo formavimąsi institucijose, skatina institucijų didesnį konkurencingumą, formuoja socialiai labiau integruotą visuomenę, skatina žinojimo kolektyvų formavimąsi. O tokių institucijų formavimasis yra labai svarbus Lietuvos konkurencingumo laidas.
Gal manome, kad Lietuvos konkurencingumą kurs biurokratiškai suniveliuoti kolektyvai ir biurokratizuotas personalo administravimas?
Tad su liūdesiu tenka konstatuoti, kad naujųjų mokesčių kūrėjai ne tik balansuoja ties absurdo logika, bet ir eina keliu, kuris naikina modernius personalo motyvavimo ir jo plėtros instrumentus. Tai kenkia ir valstybei, ir privačiam sektoriui.
Kęstutis Masiulis yra TS-LKD narys
