Kai jonavietė Oksana dar mokėsi mokykloje, čia ji pirmą kartą į savo rankas paėmė vąšelį ir sužinojo, kas gi yra tas moterų numylėtas nėrimas. Šis užsiėmimas taip moteriai patiko, kad ji vąšelio iš rankų nepaleido visą savo gyvenimą.
Prieš gerą dešimtmetį Oksanos šeimoje atsirado naujas žmogus – sūnaus mergina Erika. Tuomet Oksana į savo rankas vąšelį paimdavo vis dažniau. Būsimai marčiai moteris šventėms vis nunerdavo, o kartais ir numegzdavo įspūdingesnį drabužį.
Pati Oksana sako, kad kol kas ji savo kurtais gaminiais lepindavo tik artimuosius ir vos kelis kartus tuos, kurie paprašydavo iš šono. Moteris kukliai šypteli, kad tikriausiai prie to prisidėjo ir šiek tiek baimės, kad nepažįstam žmogui jos kurtas drabužis nepatiks ar netiks.
„Labai didelė atsakomybė nerti kitam žmogui“, – kukliai sako moteris.
Pasisiūlė nunerti vestuvinę suknelę
Visai neseniai, rugpjūčio 13-ąją dieną, Oksanos sūnus vedė savo išrinktąją Eriką. Tokia proga pati Oksana pasisiūlė imti ir nunerti vestuvinę suknelę būsimai marčiai. Ši pasiūlymą priėmė labai džiaugsmingai ir sutiko iškart.
„Kartu su Erika esame pažįstamos daug metų, galbūt jau apie dešimt. Esu jai nunėrusi ir numezgusi ne vieną drabužį tikrai. Man pačiai būdavo labai smagu, o ir jai patikdavo.
Kažkada norėjau sukurti šiuo būdu sau drabužį, bet man neužteko kantrybės, numečiau viską ir taip ir liko, čia gal prieš penkiolika metų taip buvo. Šį kartą galvojau, kad reikia užsispirti ir pabandyti“, – pasakoja jonavietė.
Specialus nėrimo būdas
Nėrimo būdas, apie kurį kalba Oksana, pavadintas airišku nėrimu. Airiški nėriniai yra daromi iš atskirų motyvų, o tuomet sujungiami vienas su kitu tinklelio pagalba. Prieš tai motyvai yra pridygsniuojami gerąją puse į iškarpą, kuri turi būti padaryta iš tankios medžiagos.
„Šį būdą žinojau seniai, man jis buvo labai gražus ir patiko. Kiek pamenu, pamačiau jį pirmą kartą viename lenkiškame žurnale. Tuomet sugalvojau, kad ir man taip reikia išmokti, bet kažkaip taip ir palikau viską.
Man labai patiko šis nėrimas iš gėlyčių, žiedukų, lapelių įvairių. Žmonės prisigalvoja įvairiausių variantų, tokių gražių darbų yra, kad tik seilę varvinti belieka“, – juokiasi moteris ir priduria, kad šio būdo ji mokėsi būtent kurdama vestuvinę suknelę.
„Aš tuo pačiu ir mokiausi. Žinoma, padėjo ir koronavirusas, kai iš namų nebuvo galima niekur išeiti. Buvo proga pasimokyti, nors, aišku, gal ne su tokia suknele reikėjo pradėti mokytis, bet taip jau gavosi“, – sako Oksana.
Teko daug skaityti ir mokytis
Suknelės dizainą Oksana kūrė pati. Prieš nėrimą reikėjo pirmiausia pasidaryti iškarpą, kuri turėjo būti natūrali. Čia moteriai į pagalbą atskubėjo draugė:
„Su drauge paėmėme „Burdą“ ir ieškojome, kas labiau tiktų. O mes juk ne siuvėjos, daryti nemokame. Kaip mums atrodė, kas tiko, galvojome, kad turėtų patikti ir jai.
Tada, aišku, suderinome su Erika, po to ėmėme paprastą medžiagą, pasiuvome jos dydį, jai tiko. Tada išardėme ir turėjome iškarpą ant kurios aš ir dariau“, – paprastai kūrimo procesą paaiškina ji.
Tiesa, baisiausia, anot Oksanos, buvo pats faktas, kad suknelė Erikai vis dėlto gali ir netikti. Mat tokios nertos suknelės neįmanoma primatuoti, ji turi būti galutinai baigta:
„Labai daug skaičiau, kaip reikia padaryti, ar padidinti, ar pamažinti, kad pataikyti į tą reikiamą dydį. Pirkau labai daug instrukcijų ir pamokų būtent iš rusių meistrių. Jos labai kūrybingos ir aiškiai papasakoja. O kadangi buvo ir koronavirusas, sumažino ir kainas.“
Nerdavo kiekvieną dieną
Tokios suknelės kūrimu Oksana užsiėmė beveik kiekvieną dieną ištisus penkis mėnesius. Moteris nuo suknelės atsiraukdavo tik išėjusi į darbą arba tuomet, kai iš namų ją „ištempdavo“ artimieji.
„Nerdavau kiekvieną dieną ir labai buvo mažai dienų, kai mane ištempdavo į kokį žygį, bet eidavau ir galvodavau, kodėl aš išėjau, nes nespėsiu. Dabar suprantu, kad poilsio tokio tikrai reikėjo, bet tokių dienų buvo labai mažai, kad neprisėsčiau prie suknelės“, – šypteli pašnekovė.
Oksanai atsipūsti nuo darbų padėdavo ir liaudiški šokiai, mat moteris juos šoka drauge su mylimu vyru. Būtent jis namuose visus šiuos mėnesius būdavo didžiausias Oksanos pagalbininkas:
„Visus tuos penkis mėnesius kentėjo mano vyras, visi namų ruošos darbai buvo likę jam. Būdavo, iš darbo parvažiuoju, pavalgau ir man prašom netrukdyti. Kai pritrūkdavo siūlų, jis net man dienos metu nueidavo jų nupirkti, kad grįžusi namo po darbo jau turėčiau siūlų.“
Per vestuves nustebo ir mama
Pasiteiravus, ar galutinis Oksanos kurtos suknelės rezultatas patiko tiek nuotakai, tiek aplinkiniams, jonavietė sako, kad artimiausi žmonės tikrai nustebo išvydę tokią pasakišką suknelę priešais savo akis. Na, o pati Oksana mano, kad šios suknelės jos marčia tikrai neparduos.
„Aš žinojau, kad galutinį rezultatą marčia vertins, kad jai patiks ir tiks, juk pažįstu ją daug metų. O vestuvių metu nebuvo kaip klausyti, žinoma, jos mama, tetos gyrė suknelę, bet jos matė nuotraukas prieš tai, tai taip, joms patiko.
Pamačiusi suknelę nustebo net mano mama, nes ji nebuvo mačiusi jos prieš tai. Manau, kad Erika šios suknelės tikrai neparduos, jai nebuvo net tokios minties“, – nuoširdžiai kalba Oksana.
