Jau lyg esame sutarę, net ir balsavom - kad Europos Sąjungai ir mums Europos Sąjungoje (ES), kaip tai žavingajai markizei iš kažkada populiarios dainelės, bus “viskas gerai”. Prasidėjo detalesnių vertinimų ir skaičiavimų laikotarpis.
Skaičiavimų priežastys skirtingos. Šalims kandidatėms svarbu žinoti, kas atsitiks jų nacionalinei ekonomikai ir jos plėtros galimybėms. ES daugiau duos (pinigais), nei ims, bet štai Lenkija privalės spartinti nuostolingų plieno gamyklų ir anglių kasyklų uždarymą (taigi sykiu ir tikėtis naujų blokadų keliuose bei riaušių didmiesčiuose), Estijai teks atsisveikinti su liberaliausios pasaulyje užsienio prekybos šalies šlove (taigi muitų įvedimą ar padidinimą reikės paaiškinti taip, kad tiek TVF, tiek sava publika ir toliau laikytų Estijos pareigūnus protingais žmonėmis), Lietuvai... tiek to, vieta rašiniui labai ribota.
Šalims ES senbuvėms rūpi kitkas: ar netaps skurdūs naujokai svarsčiu prie kojų ES ekonominei pažangai, ar neapsunkins 2000 m. Lisabonoje suformuluoto didžiojo strateginio tikslo (pacituosiu - kad niekas nepamanytų, jog perdedu): “tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia pasaulyje žiniomis grįsta ekonomika, įstengiančia užtikrinti tvarų ekonominį augimą kartu teikiant daugiau ir geresnių darbo vietų bei užtikrinant socialinę sanglaudą”.
Visai neseniai pasirodė iškart du įdomūs tyrimai, kuriuose bandoma atsakyti į šiuos klausimus. Vieną jų parengė Belgijos viešųjų ryšių firma “Burson Marsteller”, kitą - žinomas JAV nepriklausomos liberalios minties Cato institutas (“Cato Institute”).
Apklausę daugiau kaip 30 Europos Komisijos pareigūnų, “Burson Marsteller” tyrinėtojai susidarė gan išsamų vaizdą apie tai, kaip ES plėtrą suvokia tie, kurie diena iš dienos stebi ir tvarko ES kaip ekonominės būtybės funkcionavimą.
Bus sunku, bendra ES pažanga (tiksliau - pirmyneigis procesas pagal vadovėliuose ir doktrinose nubrėžtas ekonominės ir politinės integracijos schemas) sulėtės, tačiau yra ir saulėtoji pusė - taip galima būtų apibendrinti “Marsteller” specialistų išvadas. Trumpai tariant, politinio vienijimosi ambicijas senajai Europai teks prislopinti (tyrime netgi yra atskiras skyrius apie baimes, kurias kelia Lenkijos atsiradimas unijoje: “Savo nacionalinių interesų klausimu jie yra labai agresyvūs”, rašoma pranešime), užtat ekonominio dinamizmo padaugės.
Gali pasirodyti net keista, tačiau ir Europos Komisijoje Briuselyje manoma, kad naujokų priėmimas į ES padidins pastarosios šansus įgyvendinti Lisabonos strategijos tikslus, t.y. paversti uniją konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje. Ir padės naujokės ne naujomis technologijomis ar bent jų kūrimo potencialu - jis toks pat menkas, kaip ir tų šalių ekonomika; bet padės augimo, tobulinimo, konkuravimo, pagaliau plėšraus pelno didinimo ir jo perdalijimo siekimu - ką briuseliškiai tyrinėtojai eufemistiškai vadina “naujuoju dinamizmu”.
Juk 10 naujų narių atneša 80 milijonų vartotojų rinką ir, dar svarbiau, kelis milijonus itin veržlių, godžių, dar nepasisotinusių pelnais ir vartojimu esamų ir potencialių verslininkų. Be to, kurį laiką naujos narės bus puikus poligonas perkelti tas gamybas ir jų technologijų dalis, kurioms reikia daugiau darbo jėgos ar kitų tose šalyse pigumu pasižyminčių išteklių. Kol naujokėse išaugs atlyginimai ir poreikiai, investicijos spės kuo gražiausiai atsipirkti. Ir trečia, jų ekonomikos jau įgijo pagreitį ir neabejotinai augs sparčiau už senosios Europos ūkį. Taigi visus statistikos rodiklius dedant krūvon Europa vėl pasirodys “pajaunėjusi” pirmaujančių JAV akivaizdoje.
Gal net bus galima paklibint štai jau dešimtmetį susiklosčiusį nelemtą dėsningumą ūkinėje raidoje, užkoduotą kaip 3-2-1. Tai vidutiniai metiniai BVP augimo tempai - JAV, ES ir Japonijoje. Nušluostyti nosį Amerikai gamybos ir produktyvumo augimo tempais - kas apie tai nesvajoja?
Tyrinėtojai iš Cato instituto (lietuviškai pasakytume - Katono, nes pavadintas Katono jaunesniojo, atkaklaus Cezario priešininko, vardu) yra gerokai skeptiškesni ES konkurencingumo ir ekonominės plėtros galimybių klausimu. Jų manymu, visi tie aplinkosaugos, vartotojų saugos ir sveikatos, darbuotojų darbo sąlygų, finansinio patikimumo standartai ir taisyklės užkrauna didžiulę naštą ekonomiškai silpnesnėms šalims ir tiesiog stabdo darbo vietų kūrimą ir ekonominį augimą.
Amerikiečiai liberalai skrupulingai ir atviru tekstu išvardija savo patarimus ES naujokėms: a) kurkite aljansus su ūkį liberalizuojančiomis šalimis (tokiomis kaip Italija ir Ispanija, o ne su verslo reguliavimo ir reglamentavimo demonais Vokietija ir Prancūzija); b) sukliudykite priimti Konstituciją, kuri įteisintų gerovės valstybės standartus; c) saugokite veto teisę ir bandykite ją išplėsti; d) panaikinkite arba iš esmės apribokite bendrąją žemės ūkio politiką.
Ką gi, verslo požiūriu abiejų pranešimų autoriai iš esmės teisūs. ES plėtra, 25 valstybių rinkų suliejimas į vieną didina verslo galimybes, bet, deja, kartu supančioja bendrais standartais ir reikalavimais. Bet kuriam konkrečiam verslui nesunku vieną charakteristiką pavadinti gera, kitą - bloga.
Bet toks skirstymas - publikai. Pats sau verslas tuos dalykus skirsto ir vadina kitaip - nauda ir investicijomis. Investuojama į vieningos rinkos kūrimą ir nauda bus ta, kurią tik 450 milijonų vartotojų rinka tegali verslui duoti.
Nieko gero, kai esi priverstas paisyti šimtų ES centralizuotai nustatytų taisyklių. Bet kai vietoj 25 nacionalinių sertifikatų pakaks vieno ir tą patį, nors “briuselinį”, gausi Vilniaus ar Kauno laboratorijoje, tada Briuselio biurokratiją keiksnosi tik todėl, kad tokia mada.
Kaip baigsis su Lisabonoje iškeltu strateginiu tikslu, realizuotinu iki 2010 m. - dar visiškai neaišku. Yra viena viltis ir viena galima išeitis: viltis - kad naujosios ES narės tikrai suteiks tą “naująjį dinamizmą”, kurio unijai ir tetrūksta; išeitis - kadangi su Lisabonos tikslo įgyvendinimu einasi kol kas prastai, 2010 metais bus galima pasakyti, kad jis būtų buvęs pasiektas, tačiau 2004 ir 2007 m. į ES įsiliejo daugiau nei 10 ekonomiškai atsilikusių šalių ir...
