Teatras – antrieji namai
Pokalbį legendinė aktorė pradėjo kalbėdama apie meilę dramos teatrui. „Čia kaip mano antrieji namai.
Kai į namus ateini, atsipalaiduoji, būni su savimi toks, koks esi. O čia, teatre, tavo gyvenimas, vaidmenys, kolegos. Čia daug emocijų išlieta ir patirta. Čia daug žiūrovų sutikta. Čia – šventa vieta“, - prisipažino moteris.
Amžių išduoda kūnas
Pasiteiravus, kaip aktorė žvelgia į savo amžių ir gražią sukaktį, ji paaiškino amžių kaskart prisimenanti, kai ką nors suskausta.
Su šypsena veide ji tvirtino pasižiūrinti į pasą ir suprantanti, kad vienokie ar kitokie skausmai, sulėtėję žingsniai, yra natūralu. „Amžių dažniausiai išduoda kūnas, bet tik ne vidinė būsena“, - prasitarė moteris.
Tai, kad toks moters amžius, ji prisimindavo ir seniau. „Kai kažką suskausdavo, taip pat pradėjau lėčiau vaikščioti.
Tada pažiūrėjau į pasą ir supratau, kad tai yra natūralu“, - nusijuokė moteris ir pridūrė, kad kartais kūnas išduoda amžių, bet tik ne vidinė būsena.
Gyvenimo prasmė – dukra ir anūkai
Dauguma lietuvių V. Mainelytę iki šiol tapatina su „Velnio nuotaka“. Aktorė neslepia, kad Jurgos personažas jai iš tiesų labiausiai patiko.
„Kai A. Žebriūnas pakvietė suvaidinti miuzikle „Velnio nuotaka“, buvau labai laiminga. Teko paruošti dainas, labai stengėmės išpildyti taip, kaip jis norėjo. Turiu didžiulę kūrybinę kraitę ir labai džiaugiuosi, kad žiūrovas prisimena Jurgą, lietuvaitės simbolį.
Prieš kelerius metus, kai kurs nors nueidavau, man vyrai sakydavo, kaip mane buvo įsimylėję, kaip jie bėgo iš pamokų dėl manęs. Malonu, iš tiesų, tokius dalykus sako.
Buvo laikas, kai A. Žebriūnas šį miuziklą buvo nuvežęs į Jungtines Amerikos valstijas. Tada tėvynainiai kvietė mane, Jurgą, į pasimatymus“, - geros nuotaikos nestokojo aktorė.
Vis dėlto ji neslepia – gražiausias gyvenimo kūrinys – duktė Dovilė ir keturi anūkai. „Tai yra mano gyvenimo prasmė.“ Vis dėlto, gyvenimas V. Mainelytę mėtė ir vėtė. Ji prisipažįsta, kad net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis stiprybės sėmėsi iš artimųjų. „Niekada nenorėjau, kad jie kankintųsi, todėl visada stengdavausi dėl jų.
Nuo pat jaunystės, kai būdavo bloga nuotaika, aš, išeidama iš namų, atidarydavau laukujes duris ir dirbtinai nusišypsodavau.
Pasidarydavo juokinga, tačiau eidama gatve nešdavau šypseną. Tikrai nesu pikta. Esu labai atjauti, nepraeinu nė pro vieną žmogų, kuris prašo pagalbos.
Dar dabar tenka lankytis klinikoje (moteris prieš kelerius metus sirgo onkologine liga – red. past.).
Jeigu prie manęs prieina moteris ir paprašo pasidalinti patirtimi, aš niekada netausojau savo laiko.
Sulaukiau daug atsako. Kai susirgau, supratau, kad žmonės mane myli. Sulaukiau ir gerų žodžių, ir net vaistų“, - kalbėjo legendinė aktorė.
Visą interviu su Vaiva Mainelyte žiūrėkite vaizdo įraše.
