Moterys Zalipėje dažo savo namus ne viena spalva, kaip kad yra mums įprasta, o įvairiausių spalvų gėlių motyvais. Gėlės ne tik ant namo sienų, durų ar langų, bet ir ant stogo. Visas kaimelis – ištisa gėlių jūra.
Tiksliai nėra žinoma, kada prasidėjo ši tradicija, tačiau manoma, kad ji siekia dar tuos laikus, kai buvo statomos dūminės pirkios ir moterys bandydavo baltinti suodžiais išsitepusias sienas. Tačiau tai mažai gelbėdavo, sienos netrukus ir vėl pasidarydavo lyg purvinos. Tad moterys surado kitą išeitį – pradėjo piešti spalvotas gėles.
Moderniose virtuvėse tokios maskavimo priemonės nebereikalingos, tačiau ši išskirtinė namų puošyba išliko iki šiol. Laikui bėgant piešiniai sudėtingėjo ir padengė ne tik namus, bet ir vištides, šunų būdas, šulinius, vandens kibirus ir kitus nekilnojamuosius objektus. Net ir kaimelio tiltas yra pagražintas gėlėmis.
Seniau Zalipės moterys pačios pasigamindavo teptukus iš karvės uodegos. Dažų pagrindas taip pat būdavo organinis. Paprastai namai būdavo perdažomi kartą per metus, dažniausiai per Kristaus Kūno šventę, kai sumažėdavo ūkio darbų.
Pasakojimas apie Zalipės kaimą nebūtų baigtas, jei nepaminėtume vienos ypatingos moters – Felicijos Curylowos, gyvenusios XX a. pradžioje. Ji buvo tiesiog apsėsta piešimo, kad gėlėmis ištapė visus savo trijų kambarių namo paviršius: sienas, lovatieses, pagalvių užvalkalus, visus baldus, netgi lubas. Šiuo metu moters name įsteigtas muziejus.
