Ašarojau klausydama jos pasakojimą apie tai, kaip mama pasitikdavo vos sugrįžus namo. Kaip skaudu nebeišgirsti mamos lūpomis tariamo savo vardo... Bet atsiminimai niekur nedingsta, kaip ir Vitalijos Katunskytės sukurtos dainos, kurios dar skambės ir skambės.
„Atsibuskite“
Visada žavėjausi ir Vitalija, ir Monika, o labiausiai visad žavėjo jų santykiai. Kaip gražu žiūrėti, kai mama su dukra yra geriausios draugės, žengiančios per gyvenimą koja kojon. Ir kaip gražiai ji kalba apie savo mamą...
Net baisu pagalvoti, kiek yra šeimų, kuriose tėvai nebendrauja su vaikais, ypač kai šie išvyksta gyvenimo kurti svetur ir apleidžia savo artimą. O pažiūrėkite į šių moterų pavyzdį – Monika tiek metų gyveno užsienyje, bet visada su mama buvo stiprios it kumštis.
Atsibuskite ir suvokite, kad ne turtai yra gyvenimo prasmė, o šiltas ir tikras ryšys, kad neturime nieko brangesnio nei šeima. Mylėkite ir branginkite tuos, kurie yra šalia, nelaukite rytojaus ar kitos dienos pasakyti „myliu“ – juk taip retai taip sakome.
Dažniau apkabinkime brangiausius žmones. Jei negalime būti šalia, galų gale paskambinkime ir paklauskime, kaip jie gyvena, pasakykime gražų žodį, neapleiskime tų, be kurių nebūtų mūsų. Tuo labiau, kad artėja šventės – metas, kai širdis prisipildo gerumo. Neiššvaistykime jo, o skirkime artimiausiems.
Autorius: skaitytoja Edita
